Pasilenkus, atsitūpus, atsiklaupus, kai kelių ar nugaros skausmas tampa nebepakeliamas – net prisėdus ar prigulus šliaužiant vaga skinti braškes. Tokias atostogas vietoj poilsio renkasi ne vien studentai, moksleiviai ar uždirbantieji minimumą. Europos valstybių uogų plantacijose nugaras lenkia ir Lietuvos inteligentija.
Aukoja poilsį
Pasilenkus, atsitūpus, atsiklaupus, kai kelių ar nugaros skausmas tampa nebepakeliamas – net prisėdus ar prigulus šliaužiant vaga skinti braškes. Tokias atostogas vietoj poilsio renkasi ne vien studentai, moksleiviai ar uždirbantieji minimumą. Europos valstybių uogų plantacijose nugaras lenkia Lietuvos inteligentija – pedagogai, policijos pareigūnai, menininkai. Išsilavinimas, amžius, materialinė padėtis čia nieko nebereiškia. Bene vienintelis kriterijus, galintis suteikti šiokias tokias privilegijas, – tokio darbo patirtis.
Būrys Panevėžio apskrities gyventojų šiomis dienomis išvyko į Daniją. Ten, kur jau ne vienerius metus nemažai panevėžiečių, pasvaliečių traukia per vasaros atostogas užsidirbti kelių mėnesių atlyginimo. Tarp jų naujų veidų nėra daug.
Pirmamečiams – tik palapinės
Danijoje braškių plantacijoje mėnesį praėjusią vasarą su žmona praleidęs panevėžietis Rimas mano, kad parsivežti pinigai neatpirko patirto vargo ir prarastų atostogų su šeima. Neskurstantys sutuoktiniai šįmet neberizikavo.
Trumpai padirbėti Danijoje Rimas su žmona nusprendė įkalbėti draugų ir pažįstamų, jau ne vienerius metus vasarą leidžiančius braškių lysvėse.
Pasiėmę mėnesį atostogų į Danija sutuoktiniai leidosi savo automobiliu.
Jie buvo nusiteikę ne tik užsidirbti, bet ir pakeliauti.
Dviejų sezoninių emigrantų ekipažas turėjo priminti vienoje vietoje ilgiau neužsibūnančius čigonus – automobilis prikimštas mėsos gaminių, kruopų, drabužių, vaistų. Rimas įsigijo „palapinę-skifą“.
Ne vienerius metus daniškas braškes raškantys draugai buvo perspėję: pirmamečių vieta – palapinėse. Privilegija įsikurti vagonėliuose suteikiama tik jau aplaisčiusiems prakaitu lysves. Vėliau Rimas įsitikino, kad bičiuliams turėtų būti dėkingas už tokį patarimą.
„Vargas tiems, kurie gyveno prastose palapinėse. Jei naktį lydavo, lašėdavo ant nosies. Tokiomis sąlygomis išsimiegoti neįmanoma, o ryte vis tiek reikia keltis į darbą“, – „Sekundei“ pasakojo Rimas.
Ūkiniame pastate įrengtoje valgykloje buvo daugybę stalų, pasieniais išrikiuoti šaldytuvai emigrantų atsivežtiems produktams laikyti, viryklės, pagalbinėse patalpose įrengti tualetai ir dušai.
Savotiškas palapinių ir vagonėlių miestelis laikinais namais buvo tapęs maždaug šešioms dešimtims lietuvių – studentams, mokytojams, policijos pareigūnams, choreografui ir jo grupei – maždaug 17–18 metų šokėjoms, įvairiausių kitų specialybių atstovams. Dauguma skynėjų – iš Pasvalio.
Žiopliams svetur ne vieta
Darbdavys – taip pat lietuvių firma, Rimo žiniomis, nuomojanti ekologinį braškių lauką iš Danijos ūkininko. Uogas įmonės atstovai realizuodavo prekybos centruose už keliolika kartų didesnę kainą nei mokėdavo braškes priskynusiems emigrantams.
Iš parduotuvių darbdaviai kartais grįždavo ne tuščiomis. Bent kartą ar porą per savaitę darbininkams parveždavo bebaigiančių galioti maisto produktų – duonos, faršo, daržovių ar, anot Rimo, labai skanių bandelių.
Dėl nemokamo kąsnio skynėjams irgi tekdavo pasistengti: iš nuovargio neatsispyrusieji rytiniam miegui greitai išgraibstomų daniškų gėrybių nematydavo.
(…)
Visą Ingos KONTRIMAVIČIŪTĖS straipsnį skaitykite birželio 5 d. Sekundėje.
Dienraštį galite įsigyti spaudos kioskuose, prekybos centruose bei kitose prekybos vietose.
