Pirmojo vasaros savaitgalio IQ knygų naujienas trumpai nusako danų rašytojo Peterio Hoego knygos mintis, jog visi mes ilgimės kažko, kas yra didesni už pačius. Trijų knygų herojai dėl šios priežasties leidžiasi į keliones po neįtikėtinas vietas, savo sielos užkaborius ar siekia didybės bet kokia kaina.
1. „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“, Peter Hoeg. „Tyto alba“, 2012 m. – 416 p.
„Štai šitas ilgesys atsispindi melancholiškoje jų akių išraiškoje, ir tas ilgesys yra didumo sulig drambliu, ir mes suprantame, kad jis dar niekada nėra išsipildęs“.
Peteris Hoegas – žymiausias šiuolaikinis danų rašytojas. Autoriaus biografija spalvinga: jis – buvęs šokėjas, jūreivis, aktorius, alpinistas, fechtuotojas. Visame pasaulyje P. Hoegas išgarsėjo, 1996 m. parašęs milijoninį bestselerį „Panelės Smilos sniego jausmas“. Tačiau po pasaulinio furoro rašytojas niekur nebeskuba – ir rašo knygas tik tuomet, kai nori pasakyti ką nors tikrai svarbaus. Po „Panelės Smilos sniego jausmo“ turėjo praeiti dešimt metų, kol skaitytojai sulaukė „Tyliosios mergaitės“ (lietuviškai išleista 2008 m.), o dar po penketo metų pasaulį pagaliau išvydo „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“.
Naujausiame visai šeimai skirtame romane P. Hoegas kalba apie tai, kas jam ir daugumai mūsų yra išties svarbu. Kiekvienam mūsų svarbu žinoti, dėl ko mes gyvename, svarbu rasti laimę ir tikėjimą. Taigi – kiekvienas mūsų savyje nešiojasi vidinį dramblį: ilgesį kažko, kas yra daug didesnis už mus pačius. Tokį ilgesį viduje nešiojasi ir Finų šeima: tėvas pastorius, motina groja bažnyčioje vargonais, trys vaikai – iš pirmo žvilgsnio visiškai normalūs žmonės. Tačiau taip tik atrodo. Vieną gražią dieną abu tėvai paslaptingai dingsta; žinodami, kad jie jau buvo įsivėlę į nemalonumus su policija dėl abejotinos kilmės stebuklų, vaikai leidžiasi jų pėdomis, norėdami sužinoti, ką gi sumanė gimdytojai, ir apsaugoti juos nuo tolimesnių problemų.
Keturiolikmetis Pėteris ir ypač protinga jo sesuo Tiltė pradeda kvapą gniaužiančią paieškų kampaniją – ir tarp netikrų pranašų, ezoterikų, policininkų bei šventųjų suranda jiems skirtas duris, vedančias į laimę.
2. „Šilko kelio daina“, Mingmei Yip. „Alma littera“, 2012 m. – 392 p.
Dar būdama maža mergaitė ir augdama Honkonge, Lilė Lin žavėjosi dykumos nuotraukomis – neaprėpiamais, akimis neišmatuojamais toliais ir keliaujančiomis kopomis. Dabar, gyvendama Niujorke, uždarbiaudama kavinėje ir bandydama užbaigti dar universitete pradėtą romaną, ji sulaukia netikėto pasiūlymo. Teta, apie kurią Lilė niekada nieko nebuvo girdėjusi, pareiškia sumokėsianti dukterėčiai milžinišką sumą, jei ši ryšis keliauti per Kiniją grėsminga Takla Makano dykuma ir pakeliui atliks kelias užduotis.
Smalsumo vedama Lilė sutinka. Vienos jai skirtos užduotys pavojingos, kitos – keistos. Lilė privalo nuskelti gabalėlį molio nuo garsiųjų terakotinių skulptūrų, įkopusi į Dangaus kalnus nuskinti snieginį lotosą ir sugundyti vienuolį. Siane, pirmoje savo kelionės stotelėje, ji susitinka jauną amerikietį Aleksą ir šis pasišauna ją visur lydėti. Netrukus Lilė patirs besąlygišką meilę ir susidurs su išbandymais, kurie paskatins ją permąstyti savo praeitį, likimą ir atskleis, kokią skausmingą tiesą slepia tetos užmačios.
„Šilko kelio daina“ – įspūdingas, ryškus, įtraukiantis romanas apie dvasines žmogaus paieškas egzotikos ir paslapčių kupinoje kelionėje.
3. „Diktatorių moterys“, Diane Ducret. „Baltos lankos“, 2012 m. – 344 p.
Jos – tai Inesa, Klara, Nadia, Magda, Felismina, Dzian Čing, Helena, Jekaterina, Eva ir galybė kitų… Jie – tai Leninas, Musolinis, Stalinas, Hitleris, Salazaras, Mao, Čaušesku, Bokasa. Kovodami dėl valdžios, diktatoriai labai greitai suprato, kad nieko nepasieks, jeigu jiems nepavyks patraukti į savo pusę moterų.
Naktinės plaštakės ar turtingos intelektualės, trumpalaikė užgaida ar aistringa meilė –be moterų neįsivaizduojame diktatorių gyvenimo. Šias moteris sieja tai, kad jos, nors ir likdamos vyrų šešėlyje, vienaip ar kitaip dalyvaudavo priimant daugybę svarbių sprendimų, o kartais netgi tapdavo tikrosiomis valdovėmis. Jų vyrai buvo žiaurūs ir neištikimi, smurtautojai ir tironai, tačiau moterys juos regėjo tokius, kokius norėjo regėti. Ir mylėjo. Apgaudinėjamos su daugybe varžovių, paaukotos viską ryjančiai politikos aistrai, sekamos, kritikuojamos, uždarytos, jos priešinosi. Nes šie vyrai jas užkerėjo. Nes jiems jų reikėjo.
Diane Ducret (Diana Diukrė) – Sorbonos absolventė, poliglotė, istorikė, filosofė ir žurnalistė. Veda istorijai skirtas televizijos laidas, kuria dokumentinius filmus apie kultūrą. „Diktatorių moterys“ –pirmoji autorės knyga, kuri, vos pasirodžiusi, Prancūzijoje kaipmat tapo bestseleriu ir jau yra išversta į beveik dvidešimt kalbų.
