Pranciškonas kunigas Julius Sasnauskas įsitikinęs, kad santuoka – tai dviejų žmonių laimė ir pilnatvė, o ne koks nors pažadas valstybei. J. Sasnauską kalbina IQ apžvalgininkas Ignas Krasauskas.
Diskutuojant apie šeimą ir santuoką kartais sakoma, kad santuoka yra įsipareigojimas valstybei: pora įsipareigoja ir mainais gauna valstybės paramą, privilegijas. Kaip santuokos įsipareigojimą traktuoja Bažnyčia – kam žmonės įsipareigoja tuokdamiesi?
– Šiuo aspektu bažnytinė santuoka turbūt skiriasi nuo civilinės. Civilinė santuoka galbūt gali turėti papildomų įsipareigojimų ar lūkesčių iš tos jungties, o bažnytinės santuokos esmė yra net ne kunigo dalyvavimas ar palaiminimas, bet jaunavedžių priesaika vienas kitam. Priesaika yra Sakramento esmė, ir joje labai aiškiai pasakyta: jaunieji įsipareigoja vienas kitam – mylėti, gerbti – geri laikai ar blogi, sveikata ar liga.
Tai daroma Dievo akivaizdoje ir tai suponuoja, kad priesaika duodama ir Dievui. Žinoma, dalyvauja ir du liudininkai, ir kunigas. Iš čia kyla santuokos bendruomeninis aspektas, kaip ir bet kurio kito sakramento. Bet tai nereiškia įsipareigojimo, o tai, kad bendruomenė džiaugiasi. Sutuoktiniai yra tarsi paties Dievo santykio su žmonėmis, su Bažnyčia atspindys. Juos pasitikdama bendruomenė ir džiaugiasi – „perskaito“ šiame įvykyje gražią žinią, pažadą, įžiūri Šventosios Dvasios veikimą. Bet kokių nors pažadų, įsipareigojimų Bažnyčiai kaip institucijai per Santuokos sakramentą nevyksta.
Ką manote apie tai, kad šeima yra tam tikra prievolė valstybei?
– Mane truputį erzina, kai Bažnyčioje per daug akcentuojamos santuokos funkcijos, nes taip užtemdomas santuokos šventumas ir didybė. Man nepatinka, kai sakoma: kurkit katalikiškas šeimas ir auginkit vaikus. Čia labai materialistinis požiūris. Net kanonų teisė – o kiekviena teisė yra labai sausas, konkretus ir kartais net nemalonus dalykas – net ji, apibrėždama, kas yra katalikiška, krikščioniška santuoka, pirmiausia nurodo sutuoktinių gerovę. Ir tik paskui yra vaikų gimdymas. Susituokti juk gali ir nevaisingi žmonės, ir seni žmonės gali savo ryšį palaiminti (pavyzdžiui, našliai).
Man tas visas valstybės kišimasis… Aišku, gal reikalingi kažkokie rėmai, bet, kita vertus, reikia matyti, kad visuomenėje keičiasi santuokos supratimas, ir to neįmanoma sustabdyti.
Sutinku, kad santuokoje ryšys labiau išreikštas, ir patiems sutuoktiniams jis gilesnis nei šiaip susidėjus ir gyvenant kartu. Bet, kita vertus, mėginimas viską disciplinuoti ir apibrėžti užtemdo santuokos grožį ir vieną jos esmių – kad ji yra sutuoktinių gerovei.
Yra visokių gražių patirčių, kad ir čia, Bernardinuose: žmonės septynerius ar aštuonerius metus gyvena be jokios santuokos, jau turi du vaikus, ir pradeda iš vidaus jausti, kad jų ryšys reikalauja tam tikro antspaudo, patvirtinimo. Ir sako: mes jau pribrendome.
Pastebėjau ir kitą tendenciją – jauni žmonės labai rimtai žiūri į Santuokos sakramentą. Anksčiau buvo labai paprasta: galėjai užeiti ir vos ne kitą dieną susituokti. Dabar kelių mėnesių reikia visus dokumentus užpildyti. Kartais sakau, kad nežinau, ar tuokčiausi, jei man reikėtų tiek popierių tvarkyti. Bet jaunimas labai atsakingai žiūri į šį Sakramentą ir tai tikrai gražu, nes eina jo link su atvirumu ir nuoširdumu. Dėl to gal kartais ir delsia, laukia momento, kada bus suaugę. Lieka tik gėrėtis tokiu požiūriu. Aišku, kartais būna ir abejingumo – kiekvienas atvejis kitoks.
Kai kurie į bažnyčią eina dėl ceremonijos, gražios aplinkos, nors nėra tikintys, nebent jų šeimos.
– Žinokit, atvirkščiai būna. Jaunųjų tėvai yra mano karta. Jie dažnai būna nutolę nuo bažnyčios. O labiausiai „ne bažnyčioje“ yra vyresni, kurie buvo pokario komjaunuoliai, bijojo eiti į bažnyčią ir kažkiek tikėjo tuo nauju gyvenimu ir ta ideologija. Labai dažnai matau, kad vaikai atviresni bažnyčiai nei jų tėvai. Bet ir tėvams jų vaikų Santuokos sakramentas būna labai stiprus išgyvenimas.
Aišku, būna visko. Įsivelia tos firmos su visomis ceremonijomis, kilimėlių tiesimu ir darbo imitavimu – jos labai meistriškai moka imituoti, nes pinigai, ko gero, yra nemaži. Bet net ir tokiu atveju matai, kaip žmogus pajunta malonę. Net ir tas, kuris vertina tik apeigas, pamatai, būna apšviestas.
Anksčiau tyrinėdavau, ar jie čia tikrai atėjo, ar netikrai. Paskui nuo to atpratau, man visai kiti dalykai ėmė rūpėti: pamatai begalinį norą būti laimingam, dalytis laime, gyvenimu ir saugoti gyvenimą.
Kokia yra vaikų vieta kalbant apie šeimą ir jos įsipareigojimus arba funkcijas?
– Bet koks žmogaus kaip funkcijos atlikėjo traktavimas yra žeminantis. Mano draugų šeima keturis vaikelius augina ir dabar penkto laukiasi. Juos skatina ne kokie nors politikų pareiškimai, o atmosfera jų šeimoje, nusiteikimas, rūpestis, kurį parodo valstybė arba Bažnyčia. Ši pora labai glaudžiai susijusi su bendruomene. Ji čia gauna daug dėmesio, palaikymo. Vaikai yra vargas, be abejo, vargas, bet ši pora žino, kad vaikai bus priimti. Ne tik jų, bet ir giminių, Bažnyčios.
Dažnai sakau: jūs ne koncepcijas kartokit, o vaikų darželius statykit. Tai bus didesnė pagalba nei tais popieriais šlamėti ir piketus rengti. Rodykim dėmesį. Ispanijoje, girdėjau, kiekviena parapija turi vaikų darželį – kad ir daugiabučio rūsyje, kad ir patį mažiausią.
Matau, kokia būna tėvų reakcija, kai priima jų vaiką: jei per mišias būna krikštas – kaip visi džiaugiasi. Tai yra terpė, kurioje didėja noras vaikus gimdyti, o visa kita… Man tikrai negaliotų pasakymas, kad tautai trūksta žmonių, dėl to reikia daugiau vaikų. Vien dėl tokios priežasties niekada nesiryžčiau.
Ar tai jūsų nuomonė, ar taip galvoja ir žmonės, kurie pas jus ateina ir su kuriais tenka bendrauti?
– Įvairių yra. Kiti piketuoja dėl teisingos šeimos koncepcijos. Aš to niekada nedaryčiau, nes man atrodo, kad vaikų darželį pastatyti svarbiau nei nueiti į piketą. Vilniuje, Jurgio Matulaičio parapijoje, po begalinių vargų, komisijų buvo įrengtas darželis kažkokiame buvusiame garaže. Nedidelis, bet jo reikėjo. Bažnyčios socialinė politika turi šia kryptimi eiti. Aš pastebiu, koks svarbus yra palaikymas. Tai daug didesnis raginimas nei kokie nors pakišti popieriukai.
Ar jūs pasitikite žmonėmis, kurie nėra susituokę, bet mano, kad gyvena šeimoje?
– Aš neskatinčiau taip daryti, bet kartais matau, kad žmonės rimtai vertina santuoką ir laukia „tos dienos“. Galima padėti ją priartinti, padėti susiprasti, kad jie jau subrendę. Ir džiaugtis reikia ne dėl to, kad pasipildo sąrašas, o dėl to, kad šie žmonės galės gražiau, giliau, prasmingiau savo ryšį išgyventi ir laimės daugiau šeimoje turėti. Mes užmirštame (ir bažnyčioje užmirštame), kad sutuoktinių laimė, gerovė yra pirmasis tikslas. Ir kai matau, kiek kartais jai pasiekti sukuriama kliūčių, sakau – jie yra didvyriai, kad tuos popierius susitvarko.
