Šis teatro sezonas aktoriui Ainiui Storpirščiui buvo kupinas ne tik kūrybinio scenos šurmulio, bet ir naujo pojūčio, ką reiškia būti neabejingu, visuomeniškai aktyviu piliečiu, drąsiai reikšti savo poziciją. IQ apžvalgininkė Ieva Rekštytė su aktoriumi kalbėjosi ir apie teatrą, ir apie meilę tėvynei.
Aini, koks jausmas turėti Auksinį scenos kryžių? Ar įvyko kokių nors pokyčių jūsų požiūryje į teatrą, į gyvenimą gavus šį apdovanojimą?
– Labai daug šnekėta, kad su apdovanojimu įgauni atsakomybės. Tai jaučiu ir aš, bet šis įspūdis dar toks šviežias. Tiesa, pamąstau, kad gal reikėtų dabar labiau stengtis… Nors šitie dalykai gana pavojingi. Geriau jau užsiimti tuo, ką mėgsti, ir neapkrauti savo galvos ir širdies papildomomis mintimis. Man kuriant vaidmenį nepadeda jokie papildomi dalykai – asmeninio gyvenimo dramos ir pan. Tada man sunkiau kūrybiniame procese „būti džiaugsmingam“. Nors yra žmonių, kuriems labiau sekasi kurti, kai gyvenime blogai. Tada kūryba jiems yra pabėgimas. Aš kažkaip nemėgstu dramų, galėtume taikiau gyventi.
Kalbėdama su įvairiais vidurinės ir vyresnės kartos menininkais vis jų paklausiu, kaip jie vertina jaunąją kūrėjų kartą. Ir dauguma jų, ypač teatralai, jaunuosius kolegas vertina pozityviai. Štai Oskaras Koršunovas, su kuriuo jums teko dirbti statant „Išvarymą“, teigė, kad jūs visiškai kitokie, labai iniciatyvūs. Iš kur tas jūsų kitoniškumas?
– Aš nejaučiu kitoniškumo. Vyresnieji turi gyvenimo perspektyvą, kurioje mato mūsų kitoniškumą, o aš dar neturiu jokios perspektyvos, man tiesiog įdomu, kaip viskas vyksta. Vaidini taip, kaip tau atrodo. Gal kažkada iš perspektyvos ir aš pamatysiu kitoniškus jaunuolius (juokiasi). Nelabai įsivaizduoju, kaip gali suvokti, kad esi kitoniškas.
Bet gal pastebite, kad skiriasi jūsų darbo metodai scenoje?
– Man patinka stebėti, kaip dirba profai. Koks Dainius Gavenonis, Viktorija Kuodytė, Rasa Samuolytė, Darius Meškauskas. Aš „vagiu“ juos: žiūriu, paskui einu į sceną ir vaidinu D. Gavenonį. Visi sako: o, kaip įdomiai tu čia sugalvojai (juokiasi). Stengiausi kopijuoti, bet išeina kažkas kito, nes juk negaliu būti Gavenoniu.
O kalbant apie vyresnės kartos režisierius – gyvenimas man nepagailėjo progų su daugeliu jų dirbti. Esu vaidinęs pas Rimą Tuminą, dirbau su Aidu Giniočiu, Vytautu V. Landsbergiu, Oskaru Koršunovu ir, be abejo, su savo mokytoju Gintaru Varnu. Kiekvienas žmogus dirba skirtingai. Kuris geriau? Ką aš žinau (juokiasi)? Nelabai gali sakyti, ypač būdamas artistas. Aktoriui, mano nuomone, būti lanksčiam yra tikra duotybė. Su kuo daugiau režisierių gebi dirbti, tuo esi universalesnis. Mažiau save apvagi.
Kartų konfliktas? Na, jis juntamas. Taip sutverta, kad jaunas žmogus yra piktas, ambicingas, egoistas. Ir yra gerai, kad jis toks, griovėjas, naikintojas. Man patinka, kai jaunas žmogus savo pyktį ir agresiją nukreipia ne vien į tūsus, merginų ar vaikinų ieškojimą, gėrimą, bet ir nori keisti pasaulį. Nors kiekvienas žinome, kaip juokinga to siekti. Bet gražu.
Man kartais atrodo, kad trūksta pagarbos vyresniems, elementaraus nuolankumo. Ne iš baimės ar kažkokio savęs eksponavimo, bet realiai iš pagarbos žmogui, vyresnei kartai. Kartais sakau, kad štai tas aktorius dar yra iš tų laikų, kai aktoriai buvo gerbiami, kai profesijoje vyravo pagarba. Nenoriu sakyti, kad jos nėra dabar. Bet kartais trūksta.
Kas jums yra teatro judėjimas „No theatre“ – eksperimentas, džiaugsmas, maištas?
– Viskas – ir eksperimentas, ir džiaugsmas… Tai gyvenimo etapas, kuris jau dabar yra brangintinas. Su nekantrumu laukiu, kas bus toliau. Visų pirma „No theatre“ man yra teatro judėjimas.
Tikiu, kad tai žmonių, kuriems teatras yra gyvenimo būdas, žmonių, kurie mąsto kitaip, namai. Ir nemanau, kad mes darome kažką naujo – tiesiog darome tai, ką norime daryti. Tačiau rezultatas – kažkas naujo.
Kalbate apie jauno žmogaus norą pakeisti pasaulį. Pats neseniai dalyvavote pirmajame savo gyvenime mitinge. Kiek jums svarbus visuomeninis gyvenimas ir kaip atsirado noras jame dalyvauti?
– Man tai visiškai nauja patirtis. Aš buvau absoliučiai nesocialus žmogus, gyvenantis tik savo draugų, šeimos ir teatro rate. Į mitingą eidamas jaudinausi, bet kai stovėjau su vėliava rankose, mano širdis plakė stipriau, tikrai. Jaučiausi nuostabiai.
Nenoriu, kad išnyktų Lietuva, man neužtenka vien žemės ir šitos tautos. Su savo geriausiu draugu Dainiumi Taručiu, kuris irgi buvo mitinge, kalbėjome: visi kalba, kad eitų ginti Lietuvos, bet net į mitingą neatėjo…
Tai va, klausimas, kas eitų ginti tėvynės. Aš irgi nežinau, ar eičiau. Tikiu, kad eičiau.
Man šitoks gyvenimas yra visiška naujiena. Susipažinau su nuostabiais žmonėmis, kurie tenai buvo, ir pradėjau galvoti, jog negali būti, kad juos visus išdūrė (juokiasi). Mane nervina, kai sako, kad nėra patriotiško jaunimo. Mano diržo sagtis – su Gediminaičių stulpais (parodo).
Ar mitingas – vienintelis jūsų pilietinis gestas? Kokių vertinimų sulaukiate dėl šios veiklos?
– Ir mitinge, ir Garliavoje pajutau vienybės jausmą, kuris šiais laikais yra dovana. Lyg stovėtum minioje pakėlęs galvą į kažką aukštesnio. Tas jausmas tavo viduje daro gerų dalykų: gydo nuo cinizmo, nepasitikėjimo ir baimės.
O aplinkiniai nelabai man į akis sakė kokių nors blogų dalykų apie mano veiklą. Iš kai kurių išgirdau nerimą ar patarimą, kad neičiau į politiką. Bet, kad kažkas smerktų… Sunku pasakyti, nes žmonės vengia diskusijų šia tema. Beveik neįmanoma ja diskutuoti ir neįžeisti, jei palaikai kitą poziciją.
Pernai ėmiau interviu iš jūsų tėčio. Kalbai pakrypus apie jaunų talentų nutekėjimą į užsienį, jis pasakė, jog šių dalykų geriau paklausčiau jūsų. Bet po to, ką dabar pasakėte, turbūt būtų kvaila klausti, ar nekilo minčių emigruoti?
– Aišku kilo. Kyla minčių palikti teatrą, kyla minčių nusižudyti. Jų kyla, bet tai ir yra klausimai, į kuriuos turi atsakyti. Nesvarbu, ko savęs klausei, svarbu, ką sau atsakei. Aš esu čia, esu gyvas, myliu šią šalį ir esu teatre. Atsakymai man pačiam rodo, kas aš esu. Žmonės, kurie važiuoja į užsienį dirbti, ar jie paklausė, ko ieško? Dažnas ieško laimės, neįsivardinęs sau, kas tai yra. Kaip gali ieškoti to, į ką neturi atsakymo? Aš neišvažiavau ir negaliu suprasti tų, kurie išvažiuos. Nuo savo bėdų, nuo klausimų, kas yra laimė, nepabėgsi nei ten, nei čia. Yra toks sakinys: Dievas laimina trumpas keliones dvasiniais tikslais. Aš sutinku su Dievu (juokiasi).
Man atrodo, kad Justinas Marcinkevičius yra pasakęs, jog kūryba yra ne kūryba, jeigu ji neateina iš meilės žmogui ir tėvynei. Jeigu šitų dviejų meilių sandūra nėra tavo kūrybos pagrindas, tada tai – ne kūryba.
Man atrodo, kad menininkas ir turi būti šitų dviejų vertybių atspindys. Atstovaudamas žmogiškumui ir meilei tėvynei jis turi puikias sąlygas suburti ir vienyti žmones.
