Kino juosta „Tadas Blinda. Pradžia“ tapo akivaizdžiu įrodymu, jog, pakutenus lietuviškumo jausmus, tikimybė prašauti pro šalį – menka. Vasaros pradžioje šį reiškinį tikrins ir Andriaus Lekavičiaus dokumentinis filmas apie Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę „Mes už… Lietuvą!“.
Idėja sukurti dokumentinę juostą apie krepšinį A. Lekavičiui kilo prieš porą metų, kai jis rašė magistro darbą apie kino filmų platinimą. Tuomet svarstant, koks filmas būtų įdomus lietuviams ir priviliotų juos į kino sales (režisierius šypteli: tada dar nebuvo pasirodęs „Tadas Blinda. Pradžia“), šovė mintis, jog Lietuvoje 2011 m. vyks Europos vyrų krepšinio čempionatas, tad reikia kurti filmą apie krepšinį. „Tai buvo vienas atvejų, kai garsiai pasakai mintį, kuri tavo galvoje dar net nėra susiformavusi. Manau, visos aplinkybės praėjusiais metais padiktavo tokį atsakymą. Pažiūrėsime, ar jis teisingas“, – prognozuoti filmo sėkmės nebando A. Lekavičius. Jo nuomone, buvo svarbu užfiksuoti fenomeną, kai vykstant čempionato rungtynėms Lietuvoje porai valandų sustoja gyvenimas, o rezultatas lemia visos tautos emocinę būseną. Režisierius pakartoja mintį, kuri tapo vienu filmo šūkių: „Dvylika vyrų lėmė trijų milijonų likimą.“
Filmo „Mes už… Lietuvą!“ kino kameros užfiksavo sporto aistruoliams nematomas čempionato akimirkas: atmosferą medicinos kambaryje, „garo nuleidimą“ ar motyvuojančias trenerio Kęstučio Kemzūros kalbas rūbinėje, poilsio akimirkas su legendiniu rinktinės masažistu Juozuku. Krepšininkams apsimesti aktoriais nereikėjo – jokio grimo ar prašymų pakartoti dialogą, veiksmą ar sceną nebuvo. „Iš keiksmažodžių kiekio buvo galima spręsti, kad rinktinės žaidėjų kamera netrikdė“, – šypsodamasis į klausimą, ar pavyko Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjams išlaikyti natūralų bendravimą stebint kameroms, atsako A. Lekavičius.
200 valandų įamžintų akimirkų ir du mėnesiai filmavimo – tokia filmo „Mes… už Lietuvą!“ aritmetika. Režisierius neslepia, kad atrinkti, ką dėti į filmą, o ko atsisakyti, buvo sunku – daug kas atrodė įdomu ir verta dėmesio. Juolab kad asmeninių emocijų filmavimo procesas atnešė nemažai. A. Lekavičiui įsiminė montažo režisieriaus Ričardo Matačiaus žodžiai, jog jaudulys peržiūrint „Mes už… Lietuvą!“ medžiagą buvo toks, lyg stebėtum savo vestuvių įrašą.
Nors dramos elementų filme, pasak A. Lekavičiaus, yra ne vienas (atskleistas čempionato metu patirtas spaudimas rinktinei, nusivylimas po pralaimėjimų), juos praskaidrina pramoginės detalės. Greitas filmo tempas, garso takelis ir linksmos situacijos, kurių centre – vis kameros „taikiklyje“ atsiduriančių brolių Kšyštofo ir Darjušo Lavrinovičių žarstomi juokeliai.
Į amžiną klausimą, iš kur kyla lietuvio meilė krepšiniui, A. Lekavičius atsako paprastai: „Todėl, kad mums tai sekasi. Tai toks užburtas ratas – kai kam nors sekasi, kiti nori į juos lygiuotis.“ Režisierius tikras, jog mūsų meilė krepšiniui gali būti įdomi ir kitoms šalims. Jo planuose – filmo kelionės po festivalius ir kino juostos platinimas tarptautiniu mastu. A. Lekavičiaus nuomone, kino juosta bus įdomi ne tik užkietėjusiems krepšinio gerbėjams: „Pagrindines trenerio K. Kemzūros komandos nariams skiepijamas vertybes kiekvienas mūsų gali perimti, pasimokyti, kaip pakilti iš nesėkmės ir vėl kautis iš naujo. Mūsų tauta nėra didelė, ir jei visi veiksime po vieną, tai nelabai kas pavyks“, – įsitikinęs režisierius.
Dokumentinis filmas „Mes už… Lietuvą!“ (rež. A. Lekavičius), kino teatruose nuo gegužės 31 d.
