Prancūzijos prezidentas turi išmokti šokti su dominuojančia Vokietijos kanclere
Merkozy era baigėsi. Tad kaip pavadinti Angelos Merkel ir François Hollande’o partnerystę? Iš vardų sulipdytas Frangela menkai pažįstamiems lyderiams per daug familiarus. Homer – per daug amerikietiškas (arba, dar blogiau, – graikiškas). Merkollande per daug panašu į Merkozy. Lieka sutrumpintas Merde, kuris bent jau apibūdina euro būklę (pranc. merde – mėšlas).
Tiesą sakant, tuo, kad turėjo pravardę, Merkozy duetas – unikalus. Šioji nukalta pernai, pačiame euro krizės įkarštyje, pašiepiant duumviratą, kuris tapo uždaru, diktatorišku, o kartais komišku, kai nusilpęs N. Sarkozy apsimesdavo lygus su galingąja Vokietijos kanclere. F. Hollande’as nori kitokios partnerystės. Po inauguracijos Paryžiuje jis nuskrido į Berlyną, kur pabrėžė Prancūzijos ir Vokietijos santykių svarbą ir tęstinumą. Skirtingai nuo N. Sarkozy, kuris apsimesdavo visiškai sutinkąs su A. Merkel, F. Hollande’as nesidrovėdamas pareiškė, kad pasaulį mato ne taip pat.
Ateinančiomis savaitėmis abi pusės aptars, kaip fiskalinį susitarimą (A. Merkel įkvėptą sutartį dėl biudžeto disciplinos) suderinti su F. Hollande’o pabrėžiamu augimo skatinimu. Neoficialių pietų metu, kai gegužės 23 d. Briuselyje susirinko Europos lyderiai, reikėjo „ant stalo pakloti“ visas idėjas, įskaitant euroobligacijas. Be abejo, jis norėtų grįžti prie tradicinės terminijos, t. y. Hollande–Merkel. Prancūzija norėtų prisiminti tokias ankstesnes partnerystes kaip Chirac–Schröder arba Mitterrand–Kohl.
Brūkšnelis reiškia, kad tapatybės atskiros, bet simbolizuoja bendradarbiavimą abipus Reino. Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymas – Europos projekto esmė: nuo pat 1951-aisiais įkurtos Europos anglių ir plieno bendrijos iki 1999-aisiais įvestos bendros Europos valiutos.
Kancleris Helmutas Kohlis norėjo stiprios Vokietijos stiprioje Europoje. Bet dėl euro krizės susiklostė kitaip: stipri Vokietija silpnoje euro zonoje. Šiaurės Europa, varoma Vokietijos, auga toliau, o Pietų Europa grimzta į recesiją. Vokietija skolinasi už istoriškai žemą kainą, kai tuo tarpu didesnis obligacijų pajamingumas periferiją stumia į nemokumą. Prancūzija, kuri pagal ūkio dydį euro zonoje yra antra, atsidūrė per vidurį: recesijos nėra, bet Viduržemio jūros verpetas grasinasi įtraukti.
Merkozy era baigėsi. Tad kaip pavadinti Angelos Merkel ir François Hollande’o partnerystę?
Senasis posakis, kad Prancūzijos–Vokietijos partnerystė maskuoja Prancūzijos silpnumą ir Vokietijos stiprybę, dar niekada nebuvo toks teisingas. Prancūzija tai kompensuoja imdamasi vadovauti gynybos ir diplomatijos srityse (intervencijai Libijoje vadovavo prancūzai ir britai, o vokiečiai nesikišo). Bet euro krizė iškelia ekonomiką ir viešuosius finansus. Pernelyg dažnai N. Sarkozy nusileisdavo A. Merkel dėl ekonominių klausimų esmės, bet keldavo trintį reikalaudamas nuolaidų dėl formos, o svarbiausia dėl euro zonos „ekonomikos valdymo“ pobūdžio. Prancūzija siekė mažesnio euro zonos šalių branduolio, kontroliuojamo nacionalinių vadovų, o Vokietijai labiau patiko atviresnis klubas, priimantis euro neįsivedusias nares ir labiau įtraukiantis ES institucijas.
F. Hollande’as siekia kitokio susitarimo. Jam svarbiau ne Europos taisykles suderinti su nacionalinėmis prerogatyvomis, o sulėtinti griežto taupymo tempą. Iš kur gauti pinigų augimo paketui? Iš Europos, teigia F. Hollande’as, vadinasi, Vokietija turi mokėti daugiau.
Abu lyderiai dirba vyraujant visuomenės pasipiktinimui. Prancūzijoje daug manančių, kad ES jau per didelė, per daug atvira, per daug liberali ir per daug kalbanti angliškai. Užuot pasaulyje skleidusi Prancūzijos įtaką, ji neša globalizaciją Prancūzijon. F. Hollande’as yra tiek François Mitterrando, tiek buvusio Europos Komisijos vadovo Jacques’o Delorso gerbėjas ir 2005 m. agitavo už ES sutartį dėl Konstitucijos. Bet daugelis iš jo partijos balsavo prieš. Savo ruožtu Vokietija savo mylimą Vokietijos markę paaukojo Europos labui mainais į iškilmingus pažadus laikytis fiskalinės disciplinos. Dabar, kai gelbėjant valiutą jai tenka skirti šimtus milijardų eurų, ji jaučiasi išduota.
Dėl krizės abiejų lyderių laukia nelengvas pasirinkimas. Jeigu Vokietija nori išgelbėti eurą, jai teks prisiimti didesnę rizikos ir naštos dalį, įskaitant bendrus įsipareigojimus už dalį euro zonos skolos ir europinės bankų stabilizavimo sistemos sukūrimą. O Prancūzijai, jeigu ji nori išgyventi ekonomiškai ir atgauti prarastą konkurencingumą, teks imtis struktūrinių reformų, kurių ji visaip stengėsi išvengti.
Šokiai kluone, o ne tango
Šiaip ar taip F. Hollande’as su A. Merkel turi susitarti. A. Merkel žino, kad išsiskirdama kaip Europos brigadininkė kels pasipiktinimą. F. Hollande’ui partnerystės reikia politinio ir ekonominio patikimumo palaikymui. Susitarimas taip pat itin svarbus Europos institucijų funkcionavimui: ne dėl to, kad Prancūzija ir Vokietija visuomet sutaria, o būtent dėl to, kad dažnai kaip tik priešingai. O Eliziejaus laukuose įsikūrus F. Hollande’ui, turbūt tai net labiau tikėtina. Vilčių kelia tai, kad bet koks jų susitarimas bus priimtinas ir visiems kitiems, nes jiedu priklauso konkuruojančioms politinėms grupėms.
Pagelbėti gali F. Hollande’o širdingumas ir polinkis į konsensusą. Ir sąjungininkų jis turi. Pietų europiečiai viliasi, kad jo siekis skatinti augimą leis atsikvėpti nuo griežto taupymo. Vokietijos socialdemokratai palaiko jo reikalavimą už fiskalinio susitarimo ratifikavimą atsilyginti augimą skatinančiomis priemonėmis. Bet norint išspręsti euro problemas Prancūzijos ir Vokietijos susitarimo nebepakanka. Iš postkomunistinių Rytų Europos ūkių, kaip antai Estija ir Latvija, galima daug pasimokyti, kaip griežtą taupymą derinant su struktūrinėmis reformomis grįžti prie augimo. Taip pat reikėtų išklausyti Pietų Europos reformuotojų, kaip antai italų Mario Monti, kai šie tvirtina, kad gilėjanti Europos bendra rinka (ypač paslaugų sektoriuje) turi milžinišką potencialą. Vien papildomomis išlaidomis pagrįstas augimo paktas būtų neišbaigtas ir netgi gali pabloginti padėtį.
