Kai šešiolika metų kamuojanti negalia Antaną Kiaunę privertė mesti vadovaujamą darbą įmonėje, berčiūnietis pasuko ten pat, kur traukia visi bedarbiai – į Darbo biržą. O jau po poros mėnesių rimtų sveikatos problemų turintis vyras pats ėmėsi kurti darbo vietas. Jis sumanė išbandyti vis dar netradicinį žemės ūkio verslą – auginti sodininkų, daržininkų ir gėlininkų didžiausius pagalbininkus sliekus.
Nesigaili paklausęs žmonos
Kokie naudingi kaime šie kirminai, Kiaunių šeima jau buvo spėjusi įsitikinti. Dar prieš trejetą metų ekologija besidominčios žmonos pedagogės prikalbintas Antanas nusipirkęs parsivežė dešimt dėžių žemės su besiraitančiais sliekais.
Vyras pamena tuomet mokėjęs apie 5000 litų. Jei būtų delsęs nors metus, už tokį pirkinį būtų tekę pakloti jau kone dvigubai daugiau.
Pirmieji sliekai augo prie namų įrengtoje maždaug 20 kvadratinių metrų komposto dėžėje. Netradiciniams augintiniams tiko viskas, kas likdavo nuo šeimininkų stalo – ne tik obuolių nuograužos, papelijusi duona, bet ir silkių kaulai. Į tą pačią dėžę šeimininkai versdavo ir nupjautą žolę, ir lapus.
Sliekų auginimo iniciatorė žmona džiaugėsi: nebereikia sukti galvos, kur padėti buityje susikaupiančias pūvančias atliekas, o nuo sliekų perdirbto humuso daržai ir gėlynai suvešėjo dar labiau nei tręšiami cheminėmis trąšomis.
Kiaunės džiaugėsi akivaizdžia nauda ir gyrė augintinius, tačiau apie verslo plėtrą rimtai negalvojo tol, kol pats gyvenimas privertė.
Liga neleidžia sustoti
Paslaugų įmonėje skyriaus vadovu vienuolika metų išdirbusiam A.Kiaunei dėl sunkios ligos dirbti darėsi vis sunkiau, kol vieną dieną vyras suprato nebeturintis jėgų kasdien važiuoti į darbą. Pasak berčiūniečio, liga prispaudė taip, kad kartais sunku net paeiti.
Antros grupės negalią turintis A.Kiaunė tvirtina, kad atsisveikinti su darboviete nebuvo sunku. Ilgai užsisėdėti vienoje vietoje – ne jo būdui.
„Mačiau, kad jei liksiu skyriaus vadovu, juo būdamas ir mirsiu. Niekas nepasikeis, jei pats nekeisiu“, – suprato verslininkas.
A.Kiaunė nuėjo ten, kur visi bedarbiai – į Darbo biržą. Nors dažnas jo vietoje verstųsi iš to, ką moka valstybė – neįgalumo pensijos ir nedarbo išmokos, berčiūniečio netenkino išlaikytinio statusas.
Registruotu bedarbiu išbuvęs maždaug porą mėnesių, A.Kiaunė ryžosi kurti įmonę, už Darbo biržos suteiktą 20 tūkst. litų paramą nusipirko mėšlo kratytuvą, krautuvą ir „įdarbinęs“ Kalifornijos sliekus ėmėsi gaminti biohumusą.
Verslininkas įsitikinęs: kas ieško, kaip užsidirbti duonai, tas ir randa.
„Jūs pabandykit surasti darbo biržose iš tiesų norinčiųjų dirbti. Ten pusė nori nieko neveikti ir gauti pašalpas arba dirba nelegaliai. Pats galėčiau išgyventi iš neįgalumo pensijos, bet kol pajėgiu judėti, nesėdėsiu. Mano tėvai augindavo gyvulius, matydavau, kaip mamai sunku, bet teisingai sesuo sakydavo: gerai, kad ji juda, kai atsisės, bus blogai. Kažin ar aš dėl savo ligos dar judėčiau, jei pradėčiau tingėti“, – svarsto valingas vyras.
Išvalė apylinkę
Vos nuo poros dešimčių kvadratinių metrų pradėjusio A.Kiaunės sliekų ferma išaugo iki 200 kvadratinių metrų. Specialiai savo augintiniams berčiūnietis įsigijo nuo sovietinių laikų likusią apleistą buvusią kiaulių fermą Perekšlių kaime.
Dabar vietoj riestasnukių gardų sukaltos maždaug 20 kvadratinių metrų dėžes biohumusui gaminti. Dešimtyje tokių dėžių triūsia milijonai sliekų. Jiems pašarą, virstantį žemės ūkyje ypač vertinama trąša, sudaro maždaug 60 proc. mėšlo ir 40 proc. įvairiausių atliekų – žolės, daržovės ir visa kita, kas pūva. A.Kiaunė juokauja išvalęs visą apylinkę. Sliekams lauktuvių suveža ir ūkininkai, iškuopę sandėliuose užsilikusias parduoti nebetinkamas daržoves. Neseniai verslininko augintinius seniūnijos ūkininkas palepino 30 tonų svogūnų.
Pasak A.Kiaunės, vienas sliekas per parą perdirba tiek komposto substrato, kiek pats sveria.
Verslininkas pastebėjo, kad jo augintiniai turi gerą „atmintį“.
„Didieji sliekai, perkėlus į prastesnes sąlygas nei įpratę, žūva. Mažesnieji adaptuojasi nesunkiai, o iš kokonų ką tik išsiritę sliekiukai gerai augs bet kur“, – pasakoja berčiūnietis.
Jų priežiūra nėra sudėtinga. Svarbiausia komposto dėžę, kur atliekų krūvoje knibžda sliekų, laistyti, jos dugną įrengti taip, kad neįsiraustų gurmanai kurmiai, o žiemai uždengti mėšlu ir šiaudais. Net ir spaudžiant dideliems šalčiams po tokia uždanga A.Kiaunės augintiniai puikiai peržiemojo.
Niša kaimo verslui
Kol kas verslininkas parduoda tik biohumusą, masiškai sliekų nelinkęs net už pinigus iš fermos išleisti, nebent labai prašančiam sodininkui kokią saują humuso su sliekais sutiktų įdėti.
„Man pačiam sliekų dar reikia. Plečiu gamybą, kad ateityje galėčiau pardavinėti ir biohumusą, ir sliekus žvejams“, – A.Kiaunei greitai besidauginančių „darbininkų“ negana.
Anot jo, tradicinei, maždaug kubinio metro dydžio, komposto dėžei, kokias susirenčia kiemuose sodininkai, užtektų kelių šimtų gramų sliekų, kad pagamintų pakankamai humuso.
Pasak verslininko, maždaug dvi tonos sliekų perdirbto substrato atstoja 60 tonų mėšlo, o norint pagerinti arą žemės užtenka 40–50 kg biohumuso. A.Kiaunė patikina, kad tokioje dirvoje net penkerius metus daržovės vešės geriau nei kaimynų darže. O sėjant į žemę įmaišius biohumuso A.Kiaunė garantuoja bent 10–20 proc. didesnį sėklų daigumą.
Verslininką stebina paradoksas: sodininkai, užuot ėmęsi auginti sliekus ir barstyti lysves biohumusu, renkasi chemines trąšas.
O Lietuvoje sliekų perdirbtomis žemėmis labiau domisi užsieniečiai nei vietiniai. A.Kiaunė svarsto, kad didžiųjų daržovių augintojų ekologiškas humusas nedomina, nes reikalautų papildomo rankų darbo – automatizuotai laistyti trąšas lengviau nei barstyti sliekų perdirbtą žemę. Todėl, pasak berčiūniečio, prekybos centruose perkame ne daržoves, o tik kažką į jas panašaus.
Berčiūnietis įsitikinęs, kad sliekų auginimas galėtų tapti viso kaimo verslu.
„Kiekvienam kaime galėtų būti bent po vieną tokį sliekų augintoją. Kaimynai turėtų kur atliekas suversti ir biohumusu visi naudotųsi, nualintą šiltnamių, daržų žemę atnaujintų. Iš tokio verslo turtų nesusikrausi, bet pragyventi būtų galima“, – įsitikinęs A.Kiaunė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
