Anksčiau Eugenijui Ališankai, vakar pasidabinusiam „Poezijos pavasario“ ąžuolo lapų vainiku, atrodė, kad poezija turi būti metafizinė, išgryninta ir abstrakti. Tačiau jau beveik dešimtmetį jį labiau domina gyvenimo smulkmenos, o kalti vinis į sieną, pasirodo, net įkvepia kūrybai. Su poetu, jam patinkančiu oru – per lietų – kalbėjomės apie iš nepasisekusio eilėraščio gimusią esė knygą, literatūros ir bažnyčios sąsajas bei kūrybinius įvarčius.
– Kada ir kaip įvyko lūžis, kai supratote, kad jums įdomi konkretesnė poezija?
– Tai buvo ilgas procesas. Rašau jau daugiau nei dvidešimt metų. Per tą laiką natūralu, kad keičiausi aš, o kartu, be abejo, ir mano rašymas. Kartais sakoma, kad iš tiesų poetas visą gyvenimą rašo tą patį vieną eilėraštį, rašytojas tą pačią knygą – tik išraiškos būna skirtingos. Aš nesutikčiau su šia mintimi. Man atrodo, kad rašymas labai priklauso nuo to, kaip tu pats gyveni, kaip matai pasaulį ir kaip keičiasi jo sąvoka. Anksčiau man rūpėjo abstraktesni dalykai, tuomet ir mano kumyrai buvo Paulis Celanas, Raineris Maria Rilkė, Georgas Traklis – tie autoriai, kurių kūryboje buvo daugiau metafizikos, filosofijos. Paskui nuo viso to nutolau, man pasidarė įdomesnės smulkmenos, kasdienybės detalės, netgi buities dalykai.
Prieš aštuonetą metų įsigijome apgriuvusią kaimo sodybą, kurioje reikėjo kažką tvarkytis. Ten aš ne vienerius metus dirbau darbus, kurių anksčiau net nemokėjau daryti. Juokaudavau, kad nelabai moku vinies į sieną įkalti – kviečiuosi tėvą, kai reikia. Besidarbuodamas sodyboje įgavau labai daug patirties ir praktikos, pačiam pasidarė įdomu. Galėjau ištisomis dienomis kalti lentas. Tai man buvo visiškai kitas pasaulis, su kuriuo anksčiau buvau nesusidūręs ir taip pat kūrybos procesas, tik jau ne abstraktus, o visiškai konkretus, kai tu pats kuriesi savo pasaulėlį. Taigi man taip ir poezijoje norėjosi sukurti pasaulį iš tų smulkesnių dalykų, kurie nėra mažiau reikšmingi negu didieji. Ilgai brendau, kad pamatyčiau tai, kas yra aplink mane.
– Ar kasdienybės smulkmenas, detales ir buitį paversti poezija jums nepasirodė sudėtingiau?
– Jamesas Joyce’as „Ulise“ aprašė viso labo vieną dieną. Pasaulis yra toks didelis, kad jei viską aplink stebėsi gali ir prasmegti į detales. Todėl sudėtingiau yra ta prasme, kad turi iš tų detalių sukurti meninį vaizdą. Ir kurti taip, kad nepasiklystum, nepasimestum, netaptum elementariu aprašinėtoju, fotografu, kuris fiksuoja viską be atrankos.
– Sutiktumėt, kad jūsų poezija yra proziška, o proza – poetiška?
– Iš esmės tam neprieštaraučiau. Man įdomu papasakoti eilėraštyje istoriją. Tai darau apie dešimtmetį. Net mano knyga „Neparašytos istorijos“ byloja, kad istorija man yra svarbi. Aš norėjau parašyti tas, kurios neužfiksuotos ir įdomios man – norėjau parašyti mano istorijas, kurios gali būti pagrįstos ir faktais, ir vaizduote. Čia jau yra to artėjimo, polinkio prie prozos bruožas. Per tuos metus dėjau pastangas norėdamas apvalyti kalbą nuo dekoratyvumo, padaryti ją kuo natūralesne, paprastesne, gal net pusiau šnekamąja.
– Ar sunkiai perėjote nuo poezijos prie prozos? Kiek pastangų kainavo pakeisti savo minčių ir kalbėjimo „režimą“?
– Manau, kad perėjimas nuo poezijos prie savo esė knygos buvo gana nuoseklus. Mintis apie tokio tipo knygą kirbėjo jau seniai. Buvau parašęs esė, kuri ir vadinosi kaip pati knyga – „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ ir ją paskelbiau „Šiaurės Atėnuose“. Sutikau paskui Marcelijų Martinaitį, kuris pasakė, kad tekstas labai geras ir paklausė, ar galvoju toliau tęsti. Tas tekstas man buvo pakankamai atsitiktinis, bet pagalvojau, kad gal ir vertėtų…
Tas pokalbis buvo gal prieš kokius septynerius metus ir ta idėja buvo taip ir pasilikusi minčių lygmenyje, tačiau kai išvykau į Šveicariją, ir turėjau daugiau laiko rašymui, nutariau prie jos grįžti. Ir tiesą sakant, pirmoji esė, kurią aš tenai parašiau buvo nepavykusio eilėraščio versija. Parašiau eilėraštį, kuris vadinasi „Plyšiai“ (kaip ir esė knygoje), bet supratau, kad pavyko ne taip, kaip norėjau. Pagalvojau, kad gal reikėtų pasirinkti kitą pasakojimo būdą. Taip ir pradėjau rašyti esė. Pradėjau nuo vieno dalyko, paskui įnikau rašyti ir apie kitus, ir supratau, kad rašymo būdas panašus, tik įsivažiavimas kitoks. Bet tuo metu jis įvyko natūraliai.
– Po jūsų paskelbimo šių metų „Poezijos pavasario“ laureatu, dosniai dalijate interviu ir dabar mūsų pokalbio metu netyla sveikinimų ir naujų interviu pasiūlymų skambučiai. Kaip įvardintumėte šį laiką ir emocijas, kurios jį lydi?
– Keistai… Džiaugsmui kaip ir laiko nėra (juokiasi). Dabar toks metas, kai norisi viską atlikti. Šiuo metu vis mažiau dariau skirtumą dėl svarbių ir ne tokių svarbių dalykų. Dabar man viskas atrodo svarbu: tiek mano poezijos vakaras, tiek pasikalbėti su žurnalistais, tiek kiti dalykai.
Tai jau yra trečia mano poezijos knyga, kuri buvo nominuota „Poezijos pavasariui“. Vilčių turėjau su abejomis. Trečias kartas nemelavo ir aš premiją gavau. Vilčių ir lūkesčių metas išsitempęs kone per visą dešimtmetį, tad džiaugsmas nėra spontaniškas, kai kažkas netikėto įvyksta. Tai džiaugsmas sumišęs su palengvėjimu, kad pagaliau tai įvyko.
Kaip jau minėjau, dabar mane jaudina daug dalykų, pastaruoju metu esu toks užimtas ir galvoju, kad neturiu laiko nuvažiuoti į sodybą – o ten auga žolė ir ją reikia šienauti. Ir jeigu dar nenuvažiuosiu, tai ta žolė užaugs tokio aukščio, kad jau ir žoliapjovė jos nebeims. Tokia, atrodo, smulkmena, bet vis pagalvoju, kada ir kaip man ištrūkti.
–Kartais kūrėjai atsiriboja nuo žemiškų rūpesčių (taip ir lieka nemokantys vinies į sieną įkalti), o ir tas pabėgimas nuo buities, visuomenėje turi pateisinimą – juk menininkas. Jums nekyla noras prisidengus poeto vardu irgi taip pasielgti?
– Viename savo eilėraštyje sakau: „norėčiau sekti savižudžiu Celanu ir išlaikytiniu Rilke“. Rilkė visada buvo daugiau mažiau kitų išlaikomas. Aš turėjau pakankamai daug tų laisvių, kad ir tada, kai gyvenau pas tėvus. Tuomet buvau jų išlaikomas pradedantis poetas. Bet man gyvenimas įdomus visom prasmėm, norisi ir pačiam už jį atsakyti, o ne tik pasitikėti, kad kažkas už tave dirbs darbus, o tu tik sėdėsi ir rašysi. Taip, be abejo, prarandi laiko kūrybai, kai užsiimi įvairiais darbais, bet man tai kartais atrodo nemažiau svarbu. Manau, kad net ir tas vinies įkalimas gali būti naudingas poezijai.
– Jūsų kūrybos vakare be poezijos skamba ir muzika. Kokios jūsų sąsajos su muzika, kuri taip arti poezijos. Ar esate muzikalus?
– Atvirai kalbant nelabai. Kažkada meška bus ant ausies užmynusi. Kvietė dainuoti ir mokyklos chore, bet kažkaip tuo metu manęs tai nesudomino. Tad niekada nesu lavinęsis muzikine prasme. Pamenu vieną sykį kažkokiame plote su draugais dainavome ir aš taip pat, kad traukiu dainą… Atsimenu ten buvo mano simpatija, kuri taip kažkaip keistai į mane pasižiūrėjo, bet nieko nepasakė. Nežinau ar dėl jos žvilgsnio ar aš pats suvokiau, kad aš labai pro šalį traukiu. Nuo to karto aš nebedainuoju, netgi himno nebegiedu.
– Rytis Zemkauskas interviu su Sigitu Parulskiu jo paklausė, kokiu kūriniu jis išteisintų savo nuodėmes. Norėčiau šį klausimą peradresuoti jums.
– Klausimas, ar yra toms nuodėmėms senaties terminas? Ar gali parašyti tekstą, kuris nubrauktų tavo gyvenimą? Galvodami apie kažkokius didesnius dalykus mes dažnai nurašome, neįvertiname savo nuodėmių ir paklydimų. O tokie dalykai iš tiesų yra neišvengiama gyvenimo dalis. Arba aš galiu prisiimti tokią poziciją, kad visa, ką darau yra teisinga. Tos nuodėmės yra tiek prasmingos, kiek iš jų pasimokai. Savo nemeilę, nesupratimą ar pagaliau savo kažkokias kaltes bandžiau atpirkti ir savo esė knygoje. Bet literatūra nebėra tai, kas buvo anksčiau – literatūra ne bažnyčia. Ir bažnyčioje mane stebina galimybė atpirkti nuodėmes trimis „Sveika, Marija“ ar paklūpėjimu.
Mano žmonos tėvas buvo labai religingas žmogus, vaikščiodavo į bažnyčią, pasikliaudavo Dievu ir turėjo priežodį „Kaip Dievulis norės“. Bet jis per savo gyvenimą niekada nėjo išpažinties. Tai man buvo keistas tikro kataliko vengimas šios institucijos, tos tarpininkystės. O kas atleis nuodėmes literatūroje? Skaitytojas? Kita vertus visa kūryba yra savotiškas katarsis ir apsivalymas. Knygos „Jeigu“ vienas eilėraštis sako, kad „jeigu būsiu geras, mane pasiims“. Bet literatūroje būti geru yra pakankamai sudėtinga (juokiasi). Geras yra tarsi bespalvis, neįdomus.
