Jubiliejiniam Kanų kino festivaliui gamta šiemet iškrėtė piktą pokštą – kiaurai permerkė ne tik raudonąjį kilimą, bet ir prašmatniuosius svečius. Tačiau festivalio spindesio ir lankytojų noro pamatyti viena už kitą geresnes kino meistrų ir debiutantų juostas lietus neužgesino. Kinotyrininkė Gražina Arlickaitė dalijosi pastebėjimais iš Prancūzijos Rivjeros.
„Dabar visi atvažiavę į Kanus jaučiasi lyg atvykę į Šiaurės šalį“, – guodėsi G. Arlickaitė. Tačiau kinotyrininkės dienotvarkė tokia užimta, jog vargu ar liko laiko reaguoti į oro sąlygas. „Kanų programa kaip ir kasmet yra labai įdomi, tačiau žmogaus jėgoms ji per sunki. Keblu pakliūti visur, o juk norisi. Kai manęs klausia įspūdžių iš Kanų man sunku juos pasakyti, nes čia tenka dirbti juodą darbą. Mano įspūdis visada yra vienas – reikia stengtis pamatyti kiek galima daugiau“, – IQ pasakojo G. Arlickaitė.
Šiemet į konkurencinę kovą dėl Didžiojo prizo stojo 22 filmai, o visų jų autoriai – jau laimėję prizus Kanuose. Dėl „Auksinės palmės šakelės“ varžėsi Abbasas Kiarostami, Kenas Loachas, Michaelis Haneke, Christianas Mungiu, Davidas Cronenbergas, Walteris Sallesas ir kitos galingos kino pasaulio pavardės.
G. Arlickaitę labiausiai sužavėjo rumuno C. Mungiu kino juosta „Už kalvų“ (“Beyond the Hills”), kurią pašnekovė įvardija kaip sukrečiančią ir kinematografine, ir emocine prasme. Prie savo favoritų kinotyrininkė priskyrė Thomo Vinterbergo trilerį „Medžioklė“ („The Hunt”), kuriame sublizgėjo Madso Mikkelseno vaidmuom ir M. Hanekes „Amour“ („Meilę“). Pastarajam filmui šiemet ir atiteko „Auksinė palmės šakelė“ – svarbiausias Kanų kino festivalio apdovanojimas.
Pretenduojančių į Kanų auksą sąrašas šiemet buvo ilgas, solidus ir jame – vien vyrai. Tai užkliuvo ne vienam festivalio lankytojui. Dėl tariamo seksizmo teisintis turėjo net ir festivalio žiuri komisija, kuriai šiemet vadovavo „Auksinės palmės šakelės“ laureatas, italas Nannis Morettis. Įtakingajam festivalio žiuri devintukui priklausė aktoriai Ewanas McGregoras, Hiam Abass, Diane Kruger ir Emmanuelle Devos, mados dizaineris Jeanas Paulis Gaultier, kino kūrėjai Alexanderis Payne‘as, Adrea Arnold ir Raoulis Peckas. Iš tiesų, sunerimti dėl moteriško kino yra priežasčių: kol kas „Auksinę palmės šakelę“ yra laimėjusi vienintelė moteris – Jane Campion iš Naujosios Zelandijos, kuri 1993 m. apdovanojimą pelnė už kino juostą „Pianinas“ (“The Piano”).
G. Arlickaitei buvo įdomu pamatyti ir tai, ką rodė ne tik didysis konkursas, bet ir kitos programos. Pašnekovės nuomone, programose dažnai debiutuoja tie kino kūrėjai, kurie po kiek laiko varžosi jau ir dėl „Auksinės palmės šakelės“. G. Arlickaitei nekėlė abejonių festivalio žiuri: „Visiškai pasitikiu Kanų festivaliu, kuris žino, kaip yra formuojama žiuri ir kad komisija priims savo, o ne festivalio direkcijos verdiktą. Tai yra įrodyta per 64 metus“.
Kino festivalio plakatuose žvakutes ant torto pučianti legendinė aktorė Marilyn Monroe priminė, jog šiemet festivalis jubiliejinis, jau 65-asis. G. Arlickaitė teigė nepastebėjusi išskirtinio šventiškumo atributų. „Didžiulė svečių, kino įžymybių gausa būna kasmet. Sunku padaryti didesnius, įspūdingesnius Kanus už tuos, kurie jau buvo.
Visąlaik jie spindintys, o atmosfera – šventiška ir didinga. Tai įrodo, kad Kanų kino festivalis tikrai yra didžiausia pasaulyje kino šventė, nors galbūt ten, kur nėra tokių milžiniškų spūsčių prie kino salių, ta šventė yra jaukesnė ir ją organizuoti ne taip sunku“, – pastebėjo pašnekovė.
