Nepaisant pastarojo sulėtėjimo, antra didžiausia pasaulio ekonomika yra atsparesnė, nei mano jos kritikai.
Kinijos ekonomika pritraukia viso pasaulio dėmesį. Kai pramonės gamyba, statybos ar elektros gamybos augimas stipriai sulėtėja, kaip kad nutiko per pastaruosius 12 mėnesių, naujienos užgula pasaulio akcijų ir energijos kainas. Kai jos centrinis bankas pradeda taikyti laisvesnę pinigų politiką, kaip kad padarė šį mėnesį, tai sukuria beveik tokį patį sąmyšį kaip ir Jungtinių Valstijų (JAV) Federalinio rezervų banko sprendimas.
Ir kai Kinijos premjeras Wenas Jiabao pabrėžia būtinybę palaikyti augimą, kaip kad jis padarė prieš savaitę, jo žodžiai turi daugiau įtakos rinkoms nei panašūs pasižadėjimai, skambantys iš Europos lyderių lūpų. Jokia kita pramonės revoliucija nebuvo taip visuotinai stebima. Tačiau sparti plėtra iš arti gali atrodyti kaip tikra sumaištis – tai praėjusią savaitę atskleidė „The Economist“ tyrimas. Be to, Kinijos ekonomikoje vyksta daug negerų dalykų. Ji yra stebinančiai neefektyvi, ir ne tokia teisinga, kokia turėtų būti. Tačiau pagrindinis pašaliečių nerimas – kad augimas išnyks, jeigu ekonomika patirs rimtą sukrėtimą, pavyzdžiui, iširs euro zona, – nėra pagrįstas. Kol kas ekonomika greičiausiai bus atsparesnė , nei bijo jos kritikai. Su sunkumais – ir nemažais – ji susidurs vėliau.
Neteisinga, bet ne nestabili
Pašaliečiai dažniausiai laiko Kiniją eksporto vedamo efektyvumo įsikūnijimu. Tačiau tai – dar ne viskas. Investicijų išlaidos įrengimams, pastatams ir infrastruktūrai lėmė daugiau nei pusę Kinijos augimo pernai, o grynasis eksportas prie augimo neprisidėjo. Pernelyg daug šių investicijų skiria valstybinės įmonės, gaunančios naudos iš numanomų subsidijų, apsaugotų rinkų ir politiškai skatinamų paskolų.
Reguliuojamos palūkanų normos sudaro sąlygas bankams apiplėšinėti santaupų turėtojus – jiems per mažai mokėti už indėlius.
Švaistymo pavyzdžių gausu, pradedant miestu–vaiduokliu Kinijos šiaurinėje stepėje ir baigiant apleistomis poilsiavietėmis jos pietiniuose krantuose. Kinijos ekonomikos modelis taip pat yra neteisingas jos žmonių atžvilgiu. Reguliuojamos palūkanų normos sudaro sąlygas bankams apiplėšinėti santaupų turėtojus – jiems per mažai mokėti už indėlius. Kliūtys konkurencijai valstybinėms įmonėms leidžia iš vartotojų užsiprašyti didelių kainų už savo produktus.
Kinijos namų ūkių registravimo sistema nesudaro lygių galimybių miestuose dirbantiems, bet kaime registruotiems gyventojams siekti viešųjų paslaugų. Neskaidrūs įstatymai leidžia vietinėms vyriausybėms apgaudinėti žemdirbius, jiems per mažai mokėti už plėtrai superkamus žemės sklypus.
Didelė dalis įplaukų nusėda pareigūnų kišenėse. Verslo per pažintis ir išlaidavimo kritikai lygina Kiniją su kitomis greitai augusiomis ekonomikomis, kurios galiausiai įspūdingai smuko. Pavyzdžiui, Kinija lyginama su nesenu pavyzdžiu – „Azijos tigrais“ iki jų finansinio atpildo valandos 1997–1998 metais. Didelės investicijų apsukos kurį laiką stiprino augimą, bet jos taip pat paskatino ir finansinį nestabilumą, kuris visu žiaurumu atsiskleidė tuomet, kai eksportas sulėtėjo, investicijos susvyravo ir užsienio kapitalas pradėjo trauktis.
Kritikai atkreipia dėmesį, kad Kinija ne tik investuotoja daug daugiau, nei kada nors investavo „tigrai“, bet jos bankai ir kiti skolintojai patys taip pat sukasi beprotiškoje skolinimosi karuselėje. Vyriausybei surengus „skatinamojo skolinimo“ puotą, paskolų lygis pašoko nuo 122 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP) 2008 metais iki 171 procento BVP 2010 metais.
Tačiau tas pats Kinijos sistemos neteisingumas suteikia jai ir neįprastą atsparumą. Kitaip nei „tigrai“, Kinija mažai priklauso nuo paskolų iš užsienio. Jos augimas finansuojamas iš šaltinių, ištrauktų iš pačios kinų tautos, o ne iš laisvai galinčių pabėgti nepastovių užsieniečių, kaip kad nutiko Pietryčių Azijoje (ir vėl vyksta kai kuriose euro zonos dalyse).
Kinijos taupymo lygis, pasiekęs 51 procentą BVP, yra dar didesnis nei investicijų lygis. O represinė valstybės dominuojama finansų sistema, kuriose šios santaupos laikomos, tiesą sakant, labai tinka dirbti su nemokiais skolininkais ir vėluojančiais grąžinti paskolas.
Akivaizdu, kad Kinijos bankai yra labai likvidūs. Jų surenkami indėliai visiškai atsveria išduodamas paskolas, ir apie penktadalį indėlių jie laiko rezerve centriniame banke. Tai bankams suteikia šiek tiek daugiau galimybių perkelti problemines paskolas į vėlesnį laikotarpį, kad jos galėtų būti grąžintos vėliau ar nurašytos patogiu laiku.
Tačiau yra ir centrinės vyriausybės užnugaris, kurios oficiali skola tesiekia 25 procentus BVP. Vietos vyriausybių skolos gali būti dvigubai didesnės, bet Kinija akivaizdžiai turi labai daug fiskalinės veiksmų laisvės sustiprinti bet kurio banko, kuriam grėstų nemokumas, kapitalą. Ši veiksmų laisvė taip pat suteikia vyriausybei galimybių vėl skatinti augimą, jeigu eksportas į Europą labai nusmuktų.
Kinija vis dar turi vieną šeimos gydytoją 22 tūkstančiams žmonių. Jeigu eiliniai kinai žinotų, kad jų sveikata senatvėje bus pasirūpinta, jie taupytų mažiau ir išleistų daugiau.
Kai paskolų krizė apėmė jos klientus Vakaruose, Kinijos vyriausybė infrastruktūrai išleido daug. Tačiau netrūksta ir pasirinkimų, ką finansuoti. Pavyzdžiui, ji galėtų padvigubinti pastangas išplėsti sveikatos priežiūros paslaugų tinklą kaimuose. Kinija vis dar turi vieną šeimos daktarą 22 tūkstančiams žmonių. Jeigu eiliniai kinai žinotų, kad jų sveikata senatvėje bus pasirūpinta, jie taupytų mažiau ir išleistų daugiau. Namų ūkių vartojimas sudaro tik kiek daugiau nei trečdalį ekonomikos.
Laikas yra mūsų pusėje
Tai pabrėžia ilgesnės trukmės Kinijos problemą. Tos pačios vingrybės ir neteisingumas, kurie padėtų jai atlaikyti sukrėtimą artimiausius kelerius metus, vėliau atsisuks prieš pačią šalį. Visuomenei senėjant ir darbuotojams brangstant, nepaprastas Kinijos taupymo lygis pradės smukti.
Kapitalą taip pat darosi sunkiau suvaržyti. Pasipiktinę apgailėtina indėlių grąža, santaupų turėtojai reikalauja galimybių rinktis. Kai kurie iš jų atranda būdų, kaip iškelti pinigus iš šalies, o tai prisideda prie neįprasto spaudimo valiutos kursui. Kinijos bankų indėliai balandį augo lėčiausiai per šiuos metus. Tad Kinijai teks išmokti naudoti savo kapitalą išmintingiau. Tam reikės panaikinti kliūtis privačioms investicijoms į pelningas rinkas, kuriose vis dar dominuoja švaistūniškos valstybinės įmonės.
Tam taip pat prireiks mažiau išlepintos bankų sistemos ir platesnio socialinės apsaugos paslaugų tinklo, ką jau kalbėti apie politines ir socialines reformas, kurių reikės artimiausią dešimtmetį. Kinijos reformuotojų laukia sunkus darbas, bet jie turi šiek tiek laiko.
Pesimistai lygina Kiniją su Japonija, kuri, kaip ir Kinija, buvo skolinanti tauta, kai jos burbulas sprogo 1991 metais. Tačiau Japonijos burbulas sprogo tik tada, kai jos pajamos vienam gyventojui pasiekė 120 procentų JAV pajamų lygio (vertinant pagal rinkos valiutos keitimo kursą). Jeigu Kinijos pajamos vienam gyventojui kada nors pasiektų tokį lygį, jos ekonomika būtų penkis kartus didesnė nei Amerikos. O iki to dar turi būti nueitas ilgas kelias.
