Lenkija ir Lietuva be tautinių mažumų neturi kitų pokalbio temų?
Nesutarimai dėl lenkiškų pavardžių rašybos, vietovardžių ar švietimo iš esmės netrukdo Lietuvos ir Lenkijos ekonominiams santykiams, todėl reikia ieškoti kitų veiksnių, galinčių padėti Vilniui ir Varšuvai pradėti politinį bendradarbiavimą ir tuo pačiu išspręsti įšaldytus konfliktinius – palyginti menkus – klausimus.
Lietuva ir Lenkija neturi tikrų dvišalių santykių, o Lenkijos lyderystės ambicijos apsiriboja noru vadovauti, pastebi Wojciechas Borodziczius-Smolinskis, kaimyninės šalies nevyriausybinio Tarptautinių santykių centro direktoriaus pavaduotojas.
„Lenkų išdidumas šiek tiek problemiškas. Pirma, mes didžiuojamės, kad esame didžiausia valstybė regione. Antra, mes esame viena didžiausių šalių Europos Sąjungoje. Trečia, mes esame ekonominės krizės nepaliesta sala. Ketvirta, mes sėkmingai baigėme pirmininkauti Europos Sąjungai ir tai tarsi suteikia mums išskirtinę teisę būti regiono lyderiais. Tačiau būti lyderiu reiškia vesti į priekį, o ne įsakinėti. Tai paprastas dalykas, kurį visąlaik užmirštame“, – teigė politikos ekspertas.
Rytų Europos studijų centre (RESC) Vilniuje vykusios diskusijos dalyviai pastebėjo, kad nepaisant atšalusių santykių (arba įkaitusio konflikto), Lietuvoje sėkmingai veikia tokie lenkų verslai kaip „PZU“ draudimo bendrovė, „Orlen“ Mažeikiuose – ir netgi pozityviai kalbama apie lenkų dalyvavimą Visagino atominės elektrinės projekte.
Tačiau politiniame lygmenyje dvišalių tikrąja šio žodžio prasme projektų nėra, Varšuvos iniciatyvos Lietuvoje nukreiptos nebent į lenkų tautinę mažumą, teigia ekspertas iš Lenkijos. Jis pateikia alternatyvaus požiūrio idėją: Lenkijos vyriausybė galėtų skirti stipendijas, skirtas Lietuvos studentams mokytis Lenkijoje, bet nebūtinai Lietuvos lenkams, o paprasčiausiai – studentams.
Tuo metu Lenkijos politikai bendradarbiauja tik su LLRA, tačiau neieško nei ideologiniu pagrindu grįsto kontakto su Lietuvos kairiaisiais ar dešiniaisiais (neskaitant kontaktų Europos Parlamento frakcijoje, kurie dvišaliams santykiams nėra reikšmingi), nei kontakto su aukštesnes pozicijas didžiosiose Lietuvos partijose užimančiais lenkais.
Be to, pasak analitiko, Lietuvos-Lenkijos santykiai yra tapę Lenkijos vidinio politinio diskurso įkaitais. Pagrindinės lenkų partijos – konservatyvi „Teisės ir teisingumo“ bei liberali „Piliečių platforma“ – varžosi kuri yra „labiau lenkiška“. Laimi tas, kuris aršiau kovoja už tautiečių mažumas, todėl bet koks tono Vilniaus atžvilgiu sušvelninimas traktuojamas kaip pralaimėjimas. Jis pastebi, kad jei šiame roko koncerte solo gitaromis groja politikai, tai prie būgnų siautėja žiniasklaida, besitaškanti dvišalių nesutarimų detalėmis dėl savo pačios komercinių interesų.
Lenkų lūkesčiai, jog Lietuvos valdžios požiūris į dvišalius santykius ar mažumų problemas pasikeis po Seimo rinkimų, yra naivūs.
Būtent todėl dvišalių santykių negalima palikti tik savo pozicijose apsikasusiems politikams ir žiniasklaidai, sako analitikas, kurio nuomone, paskatinti pradėti dialogą gali spaudimas iš abiejų šalių visuomeninių grupių, kurios po truputį imasi bendradarbiavimo.
Nors visuomeniniai saitai tik padėtų savitarpio supratimui, politologas ir žurnalo IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas abejoja, kad tai gali reikšmingai prisidėti prie situacijos išjudinimo. „Politikai šią situaciją sukūrė – jie ir turės ją išspręsti“, – sako jis. Jo manymu, dialogas gali pajudėti dėl poreikio siekti svarbių strateginių tikslų, pavyzdžiui, saugumo ar kitose srityse.
Tikėtis atšilimo po Seimo rinkimų – naivu
Vilniuje vykusios diskusijos dalyviai teigė, kad lenkų lūkesčiai, jog Lietuvos valdžios požiūris į dvišalius santykius ar mažumų problemas pasikeis po Seimo rinkimų, yra naivūs.
Kovo pabaigoje kreipdamasis į Lenkijos parlamentą Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis sakė, kad „santykiuose su Lietuva tikimės naujo atsivėrimo su Vyriausybe, kuri susiformuos po spalį vyksiančių rinkimų“.
Abejonių šio pareiškimo pagrįstumu jau buvo išreiškę apžvalgininkai, pavyzdžiui, Rimvydas Valatka arba Kęstutis Girnius.
Populiariausiųjų partijų trijulės narės – socialdemokratai, Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“ – nerodo didelio dėmesio tautinių mažumų rinkėjams.
Kita vertus, Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) turi šansų dalyvauti valdžios koalicijoje. Jei patektų į Seimą, pasak politologo Mažvydo Jastramskio, LLRA gali būti parankus koalicijos partneris, kadangi turi vos kelis pagrindinius siekius, susijusius su kultūros ir švietimo politika, o kitose srityse turėtų palaikyti didžiųjų koalicijos partnerių norus.
V.Tomaševskio LLRA: atstovauja ar gadina?
Tačiau W. Borodziczius-Smolinskis teigia, kad didieji koalicijos nariai gali būti susirūpinę dėl to, kaip jų bendradarbiavimą su LLRA suvoktų Lietuvos rinkėjai, todėl švietimo ir kultūros politika negali būti taip paprastai įkeista šiai lenkų mažumos partijai.
Pasak RESC eksperto Vyčio Jurkonio, prieš 2008 metų rinkimus socialdemokratai žadėjo spręsti tautinių mažumų problemas, tačiau Seime galiausiai balsavo prieš atitinkamus projektus, o kai kurie partijos nariai tebepalaiko griežtą retoriką Lenkijos atžvilgiu.
Juolab socialdemokratai, Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“ pasirašė susitarimą dėl koalicijos formavimo po rinkimų. Pagal tokį scenarijų LLRA šiai trijulei nebūtų reikalinga.
Tuo metu politologas T. Janeliūnas teigia, kad Lietuvos partijos, siekdamos sumažinti įtampą tarp Vilniaus ir Varšuvos bei išspręsti lenkų mažumai rūpimus klausimus, turėtų pasirūpinti, kad LLRA vaidmuo Lietuvos politikoje mažėtų.
„Tai gali skambėti provokuojančiai, tačiau reikia pripažinti, kad LLRA tikrai nesuinteresuota spręsti Lietuvos lenkų problemų. Jų politinio išlikimo logika verčia tik didinti įtampą bei stiprinti Lietuvos lenkų požiūrį, kad tik LLRA yra vieninteliai jų gynėjai“, rašo T. Janeliūnas straipsnyje, kuris bus publikuojamas IQ birželio numeryje.
Fiasko Vilniuje per paskutinįjį L.Kaczynskio užsienio vizitą tapo simboliu, įstrigusiu lenkų atmintyje ir galutinai pakeitusiu santykių trajektoriją.
Išspręsti smulkmenas, pereiti prie tikrų problemų
Lenkų tarptautinių santykių ekspertas W. Borodziczius-Smolinskis teigia, kad lenkų keliamos problemos neturi jokio praktinio pagrindo. Dėl tik lietuviškų vietovardžių pavadinimų laiškai vis vien pasiekia adresatus, greitosios pagalbos automobiliai – ligonius. Vietovardžių ar pavardžių rašyba nebent žaloja identitetą, tautinius jausmus.
Stebėtina tai, kad Lenkija nekelia klausimo apie, pavyzdžiui, Astravo atominės elektrinę, kuri turėtų itin jaudinti šalia jos statybų aikštelės gyvenančius Lietuvos lenkus, pastebi jis.
Pasibaigus „strateginės partnerystės“ laikotarpiui, kai Lenkija tempė Lietuvą į NATO ir ES, eksperto teigimu, nebeliko dvišalės politikos aspektų, nes dauguma klausimų buvo deleguoti Briuseliui.
2010 metais Lenkijos prezidento Lecho Kaczyniskio vizito pas Lietuvos vadovę Dalią Grybauskaitę dieną Seimas atmetė įstatymą, kuris įteisintų originalią lenkiškų pavardžių rašybą. Po dviejų dienų Lenkijos prezidentas žuvo Smolenske nukritus jo delegacijos lėktuvui. Fiasko Vilniuje per paskutinįjį L. Kaczynskio užsienio vizitą tapo simboliniu įvykiu, įstrigusiu lenkų atmintyje ir galutinai pakeitusiu santykių trajektoriją.
Pasak analitiko, pavardžių ir vietovardžių problema egzistavo visą Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės dvidešimtmetį, tačiau abiejų pusių buvo nutylima. Galima ginčytis ir tvirtinti, kad dabartinė dvišalių santykių padėtis yra kažkur neigiamų skaičių skalėje, tačiau W. Borodziczius-Smolinskis ją vadina „nuline“ ir teigia, kad joje reikia pradėti vystyti dialogą. O blogiausia, kas gali nutikti, – šioje situacijoje nesikalbėti.
T. Janeliūno manymu, nors Lenkija spausdama Vilnių tik skatina gynybinę reakciją, čionykščiai politikai vis dėlto privalo išsikrapšyti iš kampo, kuriame yra įremti, ir išspręsti vietovardžių bei pavardžių klausimą taip, kaip to pageidauja lenkų mažuma. Ir ties tuo nesustoti – skirti daugiau dėmesio palyginti skurdiems Šalčininkų ir Vilniaus rajonams – pavyzdžiui, imtis investicinės programos.
„Pagal įvairius ekonominius rodiklius Vilniaus ir ypač Šalčininkų rajonai yra skurdesni nei daugelis kitų Lietuvos rajonų. Nenuostabu, kad tokiuose „rezervatuose“ gyvenantys Lietuvos lenkai nieko nesitiki iš Vilniaus ir tampa LLRA įkaitais“, rašo T. Janeliūnas.
