Krizės nualintiems ir gerų laikų besiilgintiems Lietuvos gyventojams reikėtų susitaikyti su mintimi, kad dar ilgai teks gyventi panašiomis ekonominėmis sąlygomis. Ekonomika ir asmeninė gerovė augs natūraliai ir lėtai.
Lietuvoje pūtęsis ir galiausiai sprogęs ekonomikos burbulas sudavė dvigubą smūgį. Pirmasis – tiesioginis: smuko ekonomika, išaugo nedarbas, sumažėjo algos ir panašiai. Antrasis – psichologinis, kurio pasekmes jausime dar ilgai: net ir pradėjus gerėti gyvenimui atsiras niurzgančių, kad 2008-aisiais buvo kur kas geriau.
Pagal daugelį ekonomikos rodiklių 2008-ieji buvo auksiniai Lietuvos metai. Bendrasis vidaus produktas, atlyginimai, pensijos, nekilnojamojo turto kainos tada buvo pasiekusios viršūnę. Ir įsiminė ilgam.
Po to praktiškai visi rodikliai smigo žemyn, tik skirtingu tempu. Skaičiuojama, kad per krizę Lietuvos ekonomika „nusirito“ į prieš 5–6 metus buvusį lygį. Pavyzdžiui, pagal atlyginimus (įvertinus infliaciją) esame tarp 2006 ir 2007 m. BVP praėjusiais metais irgi viršijo 2006-ųjų lygį, bet neviršijo 2007 m.
Pensijos šiais metais sugrąžintos į 2008 m. pabaigoje buvusį lygį. Tiesa, nuo to laiko kainos paūgėjo, taigi realiai pensininkų pajamos yra 2007–2008 m. lygio. Nekilnojamojo turto kainos – panašios į tas, kurios buvo prieš septynerius metus, o įvertinus infliaciją jos yra nedaug didesnės nei 2004-aisiais, prieš pat pradedant pūstis burbului. O labiausiai – maždaug dešimtmečiu – Lietuva nusirito pagal nedarbo lygį.
Tačiau tai, kad atlyginimai dabar yra 2006 ar 2007 m. lygio, dar nereiškia, kad po poros metų bus pasiektos 2008-ųjų aukštumos arba, kaip mėgstama sakyti, ikikrizinis lygis. Mat keletą metų iki krizės atlyginimai augo po daugiau nei 20 proc. Net ir įvertinus dviženklę infliaciją, tada algos per metus paūgėdavo dešimtadaliu ir daugiau. Jei atlyginimai tiek augtų ir dabar, pakaktų dvejų metų, kad jos viršytų rekordinius 2008-uosius. Bet to artimiausiu metu nesitikima.
Priešingai: bent jau šiais metais prognozuojama, kad vidutinis atlyginimas augs šiek tiek lėčiau nei prekių ir paslaugų kainos. Taigi pagal perkamąją galią Lietuva vis dar keliaus atgal. Lygiai taip pat dėl pensijų: šiemet neplanuojama jų didinti, tad pensininkų perkamoji galia aptirps dar keliais procentais.
Kita vertus, 2006-ieji nebuvo blogi metai, ir gyventojų nuotaikos tada buvo palyginti geros. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis tada svyravo apie nulį. O dabar, kai ekonomika yra nukritusi į panašų lygį, vartotojų pasitikėjimo rodiklis jau yra apie minus 20.
Dalies gyventojų nuotaika yra subjurusi, nes jie neturi darbo. Prieš šešerius metus bedarbių skaičius neviršijo 100 tūkst., o dabar jis gerokai perlipa 200 tūkst. Bet tai – ne vienintelė priežastis.
Praeities ilgesys
Skirtumas tarp šių dienų ir 2006-ųjų yra ir tas, kad tada žmonės galėjo teigti, jog jų gyvenimas per keletą metų pagerėjo. Nuo Rusijos krizės buvo praėję beveik aštuoneri metai, per kuriuos nebuvo didelių sukrėtimų. Ekonomika sparčiai augo, didėjo atlyginimai, mažėjo nedarbas. Nemaža žmonių dalis neturėjo asmeninės patirties, kai jų gyvenimas buvo geresnis, taigi negalėjo skųstis, jog dabar gyvena prasčiau. Jie galėjo pavydėti sočiau gyvenantiems Vakarų europiečiams, bet tai buvo ne nostalgija, o tikslas gyventi taip pat.
Tiesa, ir tada buvo žmonių, kurie su nostalgija kalbėjo, jog Sovietų Sąjungoje jiems buvo geriau gyventi nei nepriklausomoje Lietuvoje.
Dabar šią grupę papildė žmonės, turintys šviežesnių prisiminimų apie „geresnę praeitį“. Tam tikra prasme šios dvi žmonių grupės yra panašios. Tiek vienų, tiek kitų pajamas sudarė „pinigai iš oro“. Sovietų Sąjungoje žmonės gaudavo pinigų, už kuriuos neturėdavo ko nusipirkti. Vis dėlto turėdami santaupų žmonės jautėsi turtingi. Griuvus Sovietų Sąjungai šios santaupos nuvertėjo. „Tos santaupos nemaža dalimi buvo iliuzinės“, – apie žmonių nostalgiją sovietiniams laikams ir nepasitenkinimą nepriklausomybe IQ forume yra kalbėjęs Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis.
Tuo tarpu prieš penkerius metus žmonės (ne visi) Lietuvoje gaudavo pinigų iš oro, pučiamo pirmiausia į nekilnojamojo turto burbulą. Kai šis burbulas prieš trejus metus susprogo, nebeliko nei oro, nei pinigų – tik prisiminimai, kaip buvo gerai.
Be to, dalį gyventojų kamuoja ne tik nostalgija, bet ir realių finansinių problemų grėsmė. Paėmę būsto paskolą 2006 m. viduryje ir vėliau, dabar šie gyventojai turi įkeistą butą ar namą, kuris vertas mažiau nei jie mokėjo. Jeigu imta maksimali siūlyta paskola, būsto rinkos kaina dabar greičiausiai yra mažesnė už įsipareigojimus bankui.
Tol, kol užtenka pajamų mokėti paskolos įmokas, kredito ir įkeisto turto santykis nėra pati didžiausia problema. Bet vien mintis, kad praradus pajamų šaltinį tektų parduoti būstą, o gautų pinigų nepakaktų paskolai padengti, gadina nuotaiką.
Angliškai tokie skolininkai vadinami „atsidūrusiais po vandeniu“. Norėdami iškilti į paviršių jie turėtų sulaukti, kol būsto kainos priartės prie buvusios viršūnės. To bent jau artimiausius porą metų nesitikima – kainos į buvusį lygį staigiai grįžtų tik tokiu atveju, jeigu pradėtų pūstis naujas burbulas. O bankai žada verstis per galvą, kad tik to neatsitiktų.
Net jei būsto kainos pradėtų kilti 5 proc. per metus – dabartinėmis sąlygomis tai būtų pakankamai spartus augimas – prireiktų penkerių, kol bus pasiektos buvusios aukštumos. Vadinasi, minėtiems skolininkams arba teks dar kurį laiką vaikščioti nukabinus nosis, arba susitaikyti su dabartine situacija ir išmokti kvėpuoti po vandeniu – jeigu to dar nepadarė.
Beje, vartotojų pasitikėjimo rodiklis aukščiausiai buvo pakilęs 2007 m. viduryje – po to jis beveik nesustodamas ritosi į dugną. Kaip tik 2007 m. trečiąjį ketvirtį smarkiai sumažėjo būsto sandorių skaičius, o metų pabaigoje šiek tiek smuko ir naujos statybos butų kainos.
Prisiminimais apie geresnę ateitį galėtų dalytis ir su nekilnojamojo turto bei paskolų burbulu nieko bendro neturintys žmonės. Mat sprogus burbului pablogėjo beveik visų šalies įmonių padėtis, tad jos buvo priverstos mažinti algas arba atleisti dalį darbuotojų.
Pagrindas grįžti į praeitį
Prisiminimus apie geresnę praeitį paaitrino ir Konstitucinis Teismas (KT), išaiškinęs, kad pensijos gali būti mažinamos tik išimtiniais atvejais. O sumažinus būtina numatyti kompensavimo mechanizmą. Taip pensininkams suteiktas net ir teisinis pagrindas reikalauti sugrįžti į praeitį.
Šis KT sprendimas atvėrė mūsų teisinės sistemos ydą. Iš esmės nėra jokių kliūčių nepagrįstai didinti pensijas ir kitas išmokas iš socialinio draudimo fondo. Tuo tarpu pablogėjus „Sodros“ finansinei būklei ir atsiradus poreikiui sumažinti išmokas reikia įveikti ne tik visuomenės pasipriešinimą, bet ir įrodyti, jog šis sprendimas yra neišvengiamas, ir numatyti kompensavimo mechanizmą.
Tuo gali pasinaudoti neatsakingi politikai, ypač prieš rinkimus, kurių nesitiki laimėti. Lengva ranka padidinę pensijas, jie paliktų deficito problemas spręsti būsimai valdžiai. Yra požymių, kad taip buvo elgiamasi prieš 2008 m. Seimo rinkimus. Tada pensijos buvo didinamos net du kartus – nuo sausio 1 ir nuo rugpjūčio 1 dienos, nors metų viduryje pasaulyje jau buvo ženklų, kad ekonomika susidurs su sunkumais.
Dabar galima tik teoriškai pasvarstyti, kokios būtų žmonių nuotaikos, jeigu pensijos ir kitos išmokos geraisiais laikais būtų didinamos lėčiau, o prasidėjus krizei nebūtų reikėję jų mažinti. Tuomet dalies gyventojų finansinė padėtis būtų santykinai mažiau pablogėjusi. Lygiai taip pat tik teoriškai galima pasvarstyti, kad burbulo sprogimo pasekmės nebūtų tokios skausmingos, jeigu bankai, verslininkai, gyventojai ir politikai būtų atsispyrę euforijai ir mažiau pūtę oro į burbulą.
Atsparūs burbulams
Galima sakyti, kad eksporto rinkose dirbančios įmonės patyrė mažiausią nuosmukį. Nors darbo užmokestis pūtėsi tiek užsienio, tiek vietos rinkoje dirbančiose įmonėse, eksportuotojai ne tik visiškai atsitiesė, bet jau ir pralenkė iki šiol geriausiais buvusius 2008 m.
2009 m. eksporto rodikliai krito ir dėl to, kad smuko paklausa, ir dėl kritusių kainų. Bet jau 2010 m. pradėjo augti ir kainos, ir parduotų prekių kiekis, o pernai eksporto rodikliai viršijo ikikrizinį lygį.
Tiesa, atlyginimai buvo mažinami ir eksportuojančiose bendrovėse, taigi kai kurie darbuotojai taip pat gali tyliai skaičiuoti dienas, mėnesius ar metus, likusius iki to laiko, kai algos vėl bus „kaip tada“. Bet jų atlyginimai nebuvo taip išpūsti, kaip, pavyzdžiui, statybose. Tad nusivylimas ir nostalgija turėtų būti mažesni.
Iš duobės pakilo ir transporto įmonės – pernai pervežamų krovinių rodikliai buvo jau geresni nei 2008-aisiais. Neilgai truko krizė ir oro linijų sektoriuje. Po to, kai 2009 m. pradžioje bankrutavo bendrovė „FlyLAL-Lithuanian Airlines“, pasiekti Lietuvą oro balionu buvo lengviau nei lėktuvu. Tais metais, palyginti su 2008-aisiais, keleivių srautas oro uostuose smuko daugiau nei ketvirtadaliu.
Tačiau dar po metų rodikliai pradėjo gerėti, o pernai keleivių skaičius 5 proc. viršijo buvusįjį 2008-aisiais. Tiesa, šioje srityje išliko kitokių problemų – didelę rinkos dalį užima pigių skrydžių bendrovės, sudėtinga pasiekti strategiškai svarbius miestus – dažnai į juos tenka skristi su persėdimu.
Tai vis dėlto – kada?
Besidairančiųjų į praeitį gausu ne tik Lietuvoje. Daugelis išsivysčiusių pasaulio valstybių sugrįžo bent keletą metų atgal. Nors Lietuvoje BVP smukimas buvo vienas sparčiausių Europos Sąjungoje, pagal prarastus metus mūsų šalis niekuo neišsiskiria.
„The Economist“ teigimu, vertinant realųjį BVP vienam gyventojui, trečdalis iš 184 šalių, kurių duomenis renka Tarptautinis valiutos fondas (TVF), yra neturtingesnės nei buvo 2007 m. Stiprų smūgį patyrė Jungtinių Valstijų nekilnojamojo turto rinka. Įvertinus infliacijos įtaką, vidutinis JAV namo savininkas šiuo metu gyvena 2001 m. – skaičiuojant prarastus metus, tai didesnis kritimas nei Lietuvoje.
SEB banko analitikai skaičiuoja, kad Lietuvos ekonomika prarado 5–6 metus, o Latvijos – 9, Airijos, Italijos, Portugalijos ir Ispanijos – po 7. Toliausiai į praeitį nukeliavo Graikija – 12 metų. SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda atkreipia dėmesį, kad dėl „lenktynių atgaline kryptimi“ dar labiau padidėjo skirtumai tarp šalių, nes nuo krizės santykinai daugiau nukentėjo tos šalys, kuriose pragyvenimo lygis yra žemesnis.
Šalių laukia skirtingos trukmės kelionė „atgal į praeitį“ – laikus, kai buvo geriau nei dabar. Gali būti, kad šį kartą kelionė užtruks. Lėtas atsigavimas vis dažniau pavadinamas naująja realybe, su kuria visiems teks susitaikyti.
Spartesnį atsigavimą bent kuriam laikui stabdys valstybių skolos, griežtesni reikalavimai bankams, pastarųjų atsargumas dalijant paskolas. Jeigu Europos Sąjungoje garsiai skambančios kalbos apie tai, kad valstybės turi mažinti savo deficitą, virs kūnu, valstybėms (ir jų gyventojams) teks prisitaikyti prie naujos realybės: išleisti tiek, kiek gauna pajamų. Kaip rodo įvykiai Pietų Europoje, prisitaikymas prie naujosios realybės gali būti labai skausmingas.
Tiems, kurie vis dar gyvena 2007-ųjų euforija ir klausia, kada „vėl bus gerai“, būtų galima atsakyti, kad „gerai jau buvo“. Tačiau žvelgiant į objektyvius duomenis galima spėti, kad ateityje bus geriau nei dabar.
