Europos futbolo čempionate nugalės favoritai? Nebūtinai
Rusijos nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris olandas Dickas Advocaatas neseniai spaudos konferencijoje teigė, kad jo treniruojama komanda gali tapti artėjančio Europos futbolo čempionato „tamsiuoju arkliuku“.
„Visi kalba apie Vokietiją, Ispaniją ir Olandiją, tačiau jei mes žaisime taip, kaip galime, tikrai yra galimybių pasiekti daug. 2004 m. niekas nieko nesitikėjo iš graikų, tačiau jie tapo Europos čempionais“, – pareiškė D. Advocaatas.
Graikijos pavyzdys prieš aštuonerius metus Portugalijoje įkvepia daugelį komandų, kurios nėra priskiriamos prie čempionato favoritų. Skirtingai nei pasaulio čempionatuose, kuriuose yra triumfavusios tik 8 rinktinės nuo pat 1930 m., Europos pirmenybės dažnai pateikia staigmenų ir parodo, jog laimėti galima ir neturint komandoje garsių pavardžių.
Pristatome keletą tokių sėkmės istorijų, kai tituluotos rinktinės turėjo nuleisdamos galvą trauktis iš kelio valstybėms, kurių pergalės širdies gilumoje tikėjosi galbūt tik prisiekę tos šalies futbolo gerbėjai.
Danija 1992 m.: Jugoslavijos karas, atnešęs sėkmę
1992 m. Europos čempionatas dar nebuvo tokio formato, kokį mes įpratę matyti dabar. Nors atrankoje dalyvaudavo pakankamai didelis skaičius rinktinių, į finalinį etapą pateko vos 8 – perpus mažiau nei dabar. Danija turėjo būti viena iš tų, kurios liko už borto ir nevažiavo į Švedijoje surengtą turnyrą. Į finalinį etapą pateko tik septynių atrankos grupių nugalėtojai ir šeimininkai švedai. Danai 4-oje atrankos grupėje liko antri ir į priekį praleido Jugoslavijos rinktinę.
Rodės, kad iki ranka pasiekiamos Švedijos danams nukeliauti nepavyks. Tačiau čia pasireiškė ne sportiniai, o politiniai aspektai – Jugoslavijoje vyko karas tarp serbų ir kroatų bei bosnių. Pagal JTO 757 rezoliuciją Jugoslavija buvo pašalinta iš visų tarptautinių renginių, todėl danams kelialapis į finalinį etapą atiteko savaime. Po to, kai danų treneris Richardas Molleris Nielsonas sulaukė skambučio iš UEFA, pranešusio, kad reikia krautis lagaminus į Švediją, jį apėmė dvejopi jausmai. Pirmiausia, aišku, nuostaba ir džiaugsmas. Tačiau surinkti komandą, kuri jau beveik buvo pradėjusi savo vasaros atostogas, ir pasirengti pirmenybėms jis turėjo ne visas dvi savaites. Bet to užteko.
Tokia iš dangaus nukritusia mana Danijos futbolininkai pasinaudojo idealiai. Grupėje, kurioje buvo šeimininkai švedai ir galingosios Anglijos bei Prancūzijos rinktinės, danai užėmė antrąją vietą. Lygiosiomis sužaidę su anglais, pralaimėję švedams minimaliu rezultatu 0:1 ir žūtbūtinėje kovoje įveikę prancūzus, danai žengė į pusfinalį.
Įdomu tai, jog 1992 m. Europos čempionatas buvo paskutinis, kuriame komandos už pergalę gaudavo ne 3, kaip dabar, o 2 įskaitinius taškus. Taigi su 4 taškais Danijos R. Molerio Nielsono auklėtinių pusfinalyje laukė vis dar čempionais buvęs olandų žvaigždynas su Marco van Bastenu priešakyje. Pagrindinis rungtynių laikas nugalėtojų nenustatė (2:2), todėl komandoms teko dalyvauti 11 metrų baudinių serijos loterijoje. O čia visu gražumu nušvito danų vartininko Peterio Schmeichelio žvaigždė. Atremtas to paties M. van Basteno smūgis reiškė, jog tuomečiai Europos futbolo karaliai buvo nukarūnuoti, o, rodos, per klaidą į čempionatą patekę Danijos vikingai kovos finale.
Finale pademonstravę puikų futbolą, po Johno Jenseno ir Kim Vilforto įvarčių jie 2:0 įveikė vokiečius ir, visai Europai žiūrint išpūstomis akimis, tapo žemyno čempionais.
Graikija 2004 m.: „Geležinio Otto“ geležinė gynyba
Graikai į 2004 m. Europos čempionatą važiavo kaip galimi autsaideriai. Patekę į A grupę kartu ispanais, rusais ir šeimininkais portugalais vokiečio Otto Rehhagelio auklėtiniai turėjo tapti patrankų mėsa daug senesnes futbolo tradicijas turintiems varžovams. Tačiau Pelenė virto princese. Atidarymo rungtynėse 2:1 palaužę portugalus, vėliau sugebėję 1:1 sužaisti su ispanais ir paskutinėse grupių etapo rungtynėse 1:2 pripažinę rusų pranašumą, graikai paliko tituluotuosius ispanus už nugaros ir žengė į kitą etapą.
Ten jų laukė čempiono titulą gynę prancūzai. Vis dėlto graikai tarsi senovės antikos didvyriai atlaikė ir šį išbandymą, tuomet atėjo čekų eilė pusfinalyje, o finalas buvo principinis – dar viena dvikova su portugalais. Visas šias trejas rungtynes Graikija laimėjo vienodu rezultatu 1:0.
Tai ir sukėlė daugiausia diskusijų ir kalbų po to, kai tuometis graikų kapitonas ir geriausias to čempionato žaidėjas Theodoros Zagorakis iškėlė čempionų taurę. Portugalijos rinktinės puolėjas Pauleta po finalo sakė: „Gaila, kad čempionatą laimi komanda, kuri moka tik gintis.“ Iš tikrųjų graikų žaidimas toli gražu nepriminė futbolo spektaklio. Atsargus puolimas, daug dėmesio gynybai ir trenerio O. Rehhagelio komandoje įvesta vokiška tvarka buvo pagrindinė graikų pasakos priežastis. Niekas nelaukė, kad, žaidžiant prieš komandą, kuri per visą čempionatą įmušė 7 įvarčius, galima tikėtis pralaimėjimo. Vis dėlto ta pati komanda į savo vartus praleido vos 4. Ir visus – grupių varžybose. Čempionai neturi žaisti gražiai, jie turi kautis dėl pergalės. Graikai tą 2004 m. pergalę sapnuoja ir šiandien.
Turkija 2008 m.: žingsnis iki svajonės
Turkijos atvejis šiek tiek skiriasi nuo aprašytųjų. Pirma, jie netapo čempionais. Antra, turkai jau ir prieš tai buvo parodę gerų rezultatų tarptautinėje arenoje (2002 m. Pasaulio čempionato trečioji vieta). Tačiau vis dėlto jie jokiu būdu nebuvo priskiriami prie tų rinktinių, kurios gali eiti toli. Patekę į grupę su Portugalijos, Čekijos ir vienos iš šeimininkių Šveicarijos rinktinėmis, turkai iškovojo dvi pergales ir pralaimėjo portugalams pirmosiose čempionato varžybose. Ketvirtfinalio ir pusfinalio mačai buvo tikras futbolo šedevras tiek grožio, tiek ir įtampos prasme.
Ketvirtfinalyje jų varžovai buvo kroatai, B grupėje laimėję visas trejas rungtynes ir aplenkę vienus favoritų vokiečius. Rodėsi, kad turkams ta diena buvo pati nesėkmingiausia – pratęsimui artėjant prie pabaigos 119-ąją minutę Ivanas Klasničius išvedė kroatus į priekį. Tačiau jau per pridėtą laiką Semihas Sentürkas fantastišku smūgiu išlygino rezultatą, o baudinių serijoje turkai buvo užtikrinti – trys tikslūs smūgiai prieš vos vieną kroatų.
Pusfinalyje laukė jau pažįstami vokiečiai. Rezultatyvios ir gražios rungtynės baigėsi 3:2 vokiečių naudai po to, kai gynėjas Philippas Lahmas pačią paskutinę rungtynių minutę pasiuntė kamuolį į tinklą. Turkai liko be finalo, tačiau per visą čempionatą rodę nuostabų futbolą ir, svarbiausia, charakterį bei komandinę dvasią jie tikrai yra dar vienas puikus pavyzdys, įrodantis, kad nebūtinai turi būti priskiriamas prie grandų tam, jog juos nugalėtum.
2012-ųjų Europos futbolo čempionato „tamsieji arkliukai“:
Rusija
Kiekvienas treneris tiki savo komanda. Dickas Advocaatas, be abejonės, taip pat. Tačiau puikus pasirodymas 2008 m., kai rusai, nugalėję olandus, pusfinalyje turėjo pripažinti būsimųjų čempionų ispanų pranašumą, puikiai vienas kitą pažįstanti komanda, kurios branduolys kartu žaidžia ne vienus metus ir tas faktas (ar sutapimas?), kad „tamsieji arkliukai“ laimi čempionatą tada, kai jų grupėje yra šeimininkai (rusai A grupėje kovos kartu su Lenkijos rinktine), leidžia manyti, jog iš šios komandos galima tikėtis daug ko.
Kroatija
Aišku, C grupės favoritai yra ispanai ir italai, tačiau žinant tai, kaip italams sekėsi pastarieji du dideli futbolo turnyrai (2008 m. pralaimėta ketvirtfinalyje, 2010 m. pasaulio čempionate italai liko paskutiniai grupėje) ir tai, kad komandoje vyksta kartų kaita, kroatams atsiranda didelis šansas žengti toliau.
Danija
Nors ji nėra tokį futbolą demonstruojanti komanda kaip auksinė 1992 m. rinktinė, vieną kartą danai jau buvo nuvertinti. Ir tas faktas, jog „mirtininkų“ B grupėje danų varžovai bus vokiečiai, olandai ir portugalai, Morteno Olseno auklėtinius gali tik dar labiau motyvuoti.
