Vertingiausių šalies meno kūrinių, kultūros paveldo objektų draudimas paliktas savieigai
Per brangu ir per sudėtinga – taip IQ kalbinti įvairių kultūros, meno ir paveldo institucijų atstovai iš esmės nusako priežastis, kodėl seniausios lietuviškos knygos, lietuvių dailės klasikų paveikslai ar sakralinio meno vertybės nėra apdraustos.
Tačiau, pavyzdžiui, visi istoriniai pastatai, kurių restauravimui yra skirtos ES lėšos, draudžiami privaloma tvarka. Vis dėlto muziejininkai ir kiti vertybių valdytojai tvirtina, kad esamų saugos priemonių visiškai pakanka vertybių saugumui užtikrinti, todėl ir draudimo klausimas atkrinta. Ar iš tiesų vertybių saugojimas yra ta sritis, kurioje posakis „niekada nesakyk niekada“ negalioja?
Draudžia tik parodų metu
Vilniaus universiteto bibliotekos lankytojai kovo 30-ąją tradiciškai turėjo progą savo akimis pamatyti vertingiausią lietuvišką leidinį – M. Mažvydo „Katekizmą“. Jeigu šis leidinys būtų tą vieną dieną eksponuojamas ne Lietuvoje, bet, pavyzdžiui, Lenkijoje, būtinybė jį apdrausti abejonių nekeltų.
Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė pripažino, kad biblioteka su saugomų vertybių draudimu yra susidūrusi tais atvejais, kai jos buvo eksponuojamos užsienyje. Direktorės teigimu, tiek „Katekizmo“, tiek kitų vertingiausių bibliotekos leidinių saugumu maksimaliai pasirūpinta. „Žinoma, kultūros vertybių draudimas yra svarbus veiksnys, tačiau, kita vertus, jei draudžiami objektai yra unikalūs, jų praradimo atveju žalos įvertinti ar atlyginti gali būti neįmanoma“, – teigė I. Krivienė.
Tik organizuojant tarptautines parodas paprastai apdraudžiami ir Lietuvos dailės muziejuje (LDM) saugomi lietuvių dailės kūriniai. 2009 m. muziejaus rėmėju tapo draudimo bendrovė BTA, penkerius metus drausianti šio muziejaus parodas. Pirmąją Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidarytą parodą – „Spalvų ir garsų dialogai. M. K. Čiurlionio ir amžininkų kūryba“ – bendrovė apdraudė 90 mln. litų vertės draudimu, į kurį įėjo ir transportavimo rizikos draudimas.
Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų – viena esminių sąlygų tariantis su užsienio muziejais dėl parodų organizavimo. LDM ryšių su visuomene skyriaus vedėja Lina Paukštienė linkusi manyti, kad tarptautinių parodų draudimas iš dalies yra tik formalumas. „Kūrinių laikymo, pervežimo sąlygos yra užtikrinamos geriausiai. Muziejai neskolintų savo darbų, jei nebūtų tikri dėl jų saugumo. Tad tas draudimas iš dalies yra formalus dalykas“, – kalbėjo pašnekovė. Fonduose saugomi garsiausių Lietuvos dailininkų darbai nėra apdraudžiami, nes, pasak L. Paukštienės, tam ir įrengtos tokios saugyklos, kurios atitiktų visus saugumo reikalavimus.
Vis dėlto užsienio muziejininkai į Lietuvai skolinamų kūrinių draudimą žvelgia ne vien kaip į formalumą. Kartais paveikslus skolinantys muziejai turi savo pageidavimų dėl draudėjų, todėl, pavyzdžiui, su LDM bendradarbiaujančios kompanijos siūlomas draudimas jiems ne visada tinka. NDG direktorė Lolita Jablonskienė pasakojo, kad kelis kartus galerijoje rengtas parodas teko apdrausti ir pas kitus Lietuvos draudėjus – to pageidavo užsienio muziejai.
NDG gyvavimo laikotarpiu išmokėti kompensacijos partneriams už apgadintą ar dingusį meno kūrinį nėra tekę. Tačiau L. Jablonskienė teigė, kad per jos darbo praktiką tokių atvejų yra buvę. Dažniausiai meno kūriniai nukentėdavo juos transportuojant, nors tai ir darydavo patyrusios, profesionalios kompanijos.
Mįslingoje Tytuvėnų ansamblio bažnytinių vertybių dingimo istorijoje kaltinti valdytojų dėl neapdraustų eksponatų taip pat neišeina. Kaip teigiama Kultūros paveldo departamento (KPD) IQ atsiųstame laiške, eksponatų draudimas buvo tik pačių savininkų reikalas. Šiuo atveju valdytojus kaltinti dėl aplaidumo būtų galima tik dėl to, jog tokios vertės eksponatai negalėjo būti eksponuojami vietoje, kuri iš esmės muziejui nėra pritaikyta.
Sunkiausia nustatyti vertę
Lietuvos draudikų asociacijos direktorius Andrius Romanovskis pripažįsta, kad meno kūrinių, kultūros vertybių draudimas yra keblus dalykas dėl dar vienos priežasties – sunkiai nustatomos vertės. Pasak jo, galima teigti, kad Lietuvai M. Mažvydo „Katekizmas“ apskritai yra neįkainojamas, nors draudėjai dėl to gali turėti savo nuomonę. Ypač draudikams sudėtinga įvertinti dar nežinomų ar mažai žinomų autorių kūrinių vertę.
Tačiau A. Romanovskį stebina požiūris, kad nelaimės atveju pinigai apdraustai vertybei vis tiek nepagelbėtų. „Remiantis tokia logika galima buvo nedrausti ir Tytuvėnų ansamblio pastatų, nes vis tiek gaisro atveju to, kas buvo, neatkursi. Tačiau matome, kad šiuo atveju dalį nuostolių padengs draudimas“, – teigė draudikų atstovas.
Pasaulio meno istorijoje yra daug atvejų, kai vertingi meno kūriniai yra ne pavagiami, bet suniokojami, įplėšiami, apipilami dažais, rūgštimi ar kitaip apgadinami. Tokių nuostolių atitaisymas kainuoja milžiniškas sumas, tačiau apdraudus kūrinį restauravimui būtinų lėšų pavyktų gauti iš draudimo. Pasak A. Romanovskio, jei būtų pavogtas „Katekizmas“, jo tarptautinei paieškai, galbūt net privačių detektyvų samdymui, reikėtų daug pinigų – tam galėtų būti naudojamos draudimo lėšos.
„Sakyti, kad vertybėms nieko negali nutikti – keistas požiūris. Fizinę apsaugą jos (institucijos – IQ past.) gal ir užtikrina, bet yra ir kitų grėsmių, pavyzdžiui, jei patalpose sprogs koks nors vamzdis ir užlies fondus“, – svarstė A. Romanovskis.
Alternatyva – skaitmeninimas
Nuostata, kad saugomos vertybės yra absoliučiai apsaugotos nuo visų įmanomų grėsmių, abejoja ir Kultūros ministerija. Tačiau kultūros viceministras Gediminas Rutkauskas įprastam draudimui siūlo alternatyvą – skaitmeninimą. Pasak jo, net apdraudus vertingą kūrinį jo sunaikinimo atveju pinigai turėtos vertybės nesugrąžins. „Geriau tuos milijonus, sumokėtus draudimui, skirti skaitmenizavimui ir būti tikriems, kad dauguma tų dalykų tikrai yra patikimos formos, kuri yra išsaugota virtualiai“, – teigė kultūros viceministras.
Vis dėlto G. Rutkauskas pripažino, kad ši priemonė bent Lietuvoje taip pat turi trūkumų: skaitmeninio turinio kokybė yra ypač svarbi, o aukščiausios kokybės Lietuvos kultūros ir meno institucijos dar negali sau leisti dėl tų pačių finansinių apribojimų. Be to, yra dar ir žmogiškasis aspektas: pamatyti skaitmenizuotą Rembrandto „Sūnaus paklydėlio sugrįžimą“, ko gero, nėra tas pat, kas savo akimis regėti originalą. Galiausiai vaizduojamojo meno objektai turi stiprų poveikį kitiems menininkams; paveikslai, skulptūros įkvepia naujų literatūros, meno kūrinių atsiradimą. Tačiau kiek eseistikos gali kvėpti iš kompiuterio ekrano matomas paveikslas?
Pavogti katedros bokštus
Regis, Lietuvos muziejai, bibliotekos ir kitos vertybių saugotojos galėtų ir toliau ramiai skaičiuoti vertybių apsaugai skiriamas lėšas ir svarstyti, ką rinktis – draudimą, skaitmeninimą, o gal įdiegti dar naujų saugos priemonių. Tačiau nedžiuginanti meno kūrinių, bažnytinių relikvijų vagysčių tendencija signalizuoja, kad plėšikų gebėjimai ir techninės galimybės spėja pranokti įdiegtus saugiklius.
Ypač tai aktualu kalbant apie bažnytinį paveldą ir sakralinio meno vertybes, kurios Lietuvoje ir taip yra bene chaotiškiausiai kontroliuojama sritis: kadangi turtas yra bažnyčios, valstybė gali tik rekomenduoti griežčiau kontroliuoti vertybių judėjimą, tačiau didesnės įtakos tam neturi. „Vakarų bažnyčiose plėšimų vis didėja. Žinant, kiek dabar tokių atvejų yra Lenkijoje, ir mums šis klausimas tampa vis aktualesnis“, – sakė G. Rutkauskas.
JAV Federalinio tyrimų biuro duomenimis, nusikaltimų, susijusių su meno ir kultūros vertybėmis, apyvarta kasmet siekia 6 milijardus JAV dolerių. Žiniasklaidoje dažnai skelbiama, kad meno kūrinių vagystės yra ketvirtoji pagal dažnumą nusikaltimų rūšis po prekybos narkotikais, ginklais ir pinigų plovimo. Nors Interpolas skelbia, kad oficialūs duomenys iš tiesų nėra žinomi.
Tai, kad vertybių draudimo klausimas nėra atgyvena, liudija ir šiam aspektui skiriamas dėmesys Europos Sąjungoje. Kultūros ministerijos atstovai antrą kadenciją dalyvauja ekspertų darbo grupėje Briuselyje, kur rengiamos rekomendacijos Europos Komisijai, kaip būtų galima sumažinti draudimo išlaidas muziejams bent organizuojant tarptautines parodas.
Kol kas vertybių valdytojams lieka viltis, kad jų įdiegtos saugos formos iš tiesų bus veiksmingos ir nieko blogo objektams nenutiks. Ironiška, bet taip 1911-aisiais kalbėjo ir tuometis Luvro muziejaus direktorius Théophile Homolle, paklaustas apie Leonardo da Vinci paveikslo „Mona Lisa“ saugumą. „Galite lygiai taip pat manyti, kad kas nors pavogs Dievo Motinos katedros bokštus“, – rėžė žiniasklaidai T. Homolle. „Mona Lisos“ portretas iš Luvro buvo pavogtas po kelių savaičių.
