Galima sunešioti batus, bet ne kortas, greičiausiai pasakys lituanistai. Pripažindamas, kad tai yra suprantama, autorius pirmiausia atidengia savo kortas: tai kiek senoviškai ir nuodėmingai ironiškas komentaras. Jo tikslas nėra kaip nors ypač naujas, lygiai kaip terminas rusų korta. Tik čia turima omenyje ne koks nors dokumentas, o politinio žaidimo metafora.
Šiandienėje Lietuvos viešojoje erdvėje vis labiau pastebimas atsikvošėjimas ir supratimas, kad itin dažni vieši įtarinėjimai, jog visi kitaminčiai ir kitaveiksmiai dirba rusams, jau savaime yra nuovokos pametimo ženklas. Šiuos lėkštus šiandienos paranojos priepuolius diagnozavo ne vienas apžvalgininkas, pastebėdamas, kokia ligota ir neproduktyvi yra viešoji atmosfera, kuomet net atominės energetikos plėtros, jėgainės ir suskystintų dujų terminalo statybos problema yra įrėminta išskirtinai rusų interesų plotmėje. Tartum nėra ir negali būti kitokių. Kiekvienas ginčas baigiasi abipusiais oponentų kaltinimais, jog jie tarnauja rusams. Kažkas jau driokstelėjo mintį, kad tokia Lietuvos viešosios erdvės būsena jau savaime yra rusų pergalė.
Neabejoju, kad bizantiška posovietinės Rusijos akcija Baltijos šalyse yra ilgalaikė, gana nuosekli, net siekianti tam tikrą inerciją. Tik priemonės nuo tiesioginės provokatyvios laikysenos, individualizuotos žvalgybos jau senokai pakrypo neviešos įtakos link, psichologinio karo (įskaitant masinės paranojos sklaidą), stabilizuojančių intelektinio imuniteto galių silpninimo ir poveikio svarbiausiems politiniams sprendimams Baltijos šalyse. Apie tokius požymius nesyk rašiau ir kalbėjau. Na ir kas?
Rusų korta politiniuose žaidimuose yra nepaprastai prieštaringa metafora. Jei itin kontroversiška žiniasklaidos priemonė spausdina tariamai sensacingą medžiagą, kad Piervyj Baltyjskyj kanal ir visa su juo susijusi medijų grupė Baltijos šalyse yra rusų įtakos tinklo dalis, ar tai įrodo, kad priartėjome prie supratimo ribos? Spėju, kad ne.
Ši žinia veikiau primena seną Varšuvos žydų anekdotą. Senas žydas Rabinovičius ir kuprotas lenkas Kovalskis ilgai buvo sėkmingi verslo partneriai. Kartą jie nutarė, kad jau pribrendo laikas nueiti į restoraną. Nuėjo. Mostelėjo. Užkando. Rabinovičius sako: Kovalski, tu esi tikras draugas. Dėl to turiu tau prisipažinti – aš esu žydas… Kovalskis susijaudinęs atsako: Mielas Rabinovičiau, bičiuli, nuoširdumas už nuoširdumą – aš esu kuprotas… Kai saugumietis Darius Dabašinskas kalba apie Rusijos žvalgybos pajėgumus Lietuvoje ir kai matai, ką mūsų VSD reiškia bet kokie ryšiai su čečėnais, tikrai sumažėja abejonių. Nepaisant oficialiojo ir didžiosios lietuvių visuomenės dalies solidarumo su Čečėnijos laisvės idėjomis, po Gatajevų ir Kusaitės bylų čečėnams Lietuva jau nebeturi atrodyti empatijos kupina šalimi.
Tačiau būtent dėl to, kad neabejotina Rusijos įtakos Lietuvoje palaikymo akcija, atsargiai reikėtų leistis į beribį įtarinėjimą, kad visi, kurie su mumis nesutinka, dirba rusams. Palikime vietos asmeniniam ir grupiniam savanaudiškumui, garbėtroškai, turto geismo ir egoizmo, pokolonializmui būdingo reikšmės ir galios siekimo polinkiams. Lietuviams ir visiems kitiems aplinkui užtenka savųjų ydų, kvailybės, todėl nėra racionalu viską, kas gera ir kas bloga, atiduoti rusams. Reikia juk pripažinti, kad visi gyvename daugialypių interesų, motyvų, priklausomybių ir įsitikinimų tinkluose. O tikroji politinė išmintis yra kompromiso darymo savarankiškumas. Stiprybė yra visiems partneriams, konkurentams ir net priešams pažvelgti į akis, gebėti derėtis dėl kiekvienos pėdos suvaldant savo įkarštį. Juk net tikrų mūšių laukuose buvo įmanoma daryti minutines pertraukėles ir apsikeisti pasiūlymais.
Bet gal tai tik riteriški siužetai romantiškai istorijai? Politinio sąmoningumo istorijai Lietuvos laisvės dvidešimtmetis yra pažėręs daug kontrastingų pavyzdžių, kurie gali it apspardytą kiemsargį nuo grandinės paleisti laukinės dedukcijos šunytį. Štai tik paminime šiandien jau pradedantį užsimiršti „Nord Streem“ vamzdžio atvejį ir didesnės dalies visuomenės akyse matome pagrįstą pyktį ir supratimą, kad rusai su vokiečiais ekonominių interesų kortomis aplošė Vidurio Rytų Europą, įskaitant ir naujuosius ES narius. Ir beveik niekas nebeprisimena, kad mes, lietuviai ir latviai, prieš keliolika metų pasakėme tiesiai šviesiai: daugiau jokių rusų vamzdžių ir tranzito. Kurios emocijos geriau tarnauja rusų interesams?
Mokantiems žaisti tik paprastus žaidimus rusų kortomis šiandien gali imti prakaituoti pirštai ir virpėti rankos sužinojus, kad prezidentė D. Grybauskaitė nepriima Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio kvietimo ir atsisako vykti kartu su Estijos ir Latvijos valstybės vadovais į Varšuvą. Skaičiusiems mokyklinius Lietuvos istorijos vadovėlius, ypač Pirmosios Respublikos skyrius, turėtų kilti minčių, o paralelės gali nusvilinti blakstienas. Ir jokių rimtų paaiškinimų, nes tai, kas viešai pasigirsta iš prezidentūros patarėjų pusės, nei aiškumo, nei žinios, kad mūsų aukščiausiai valdžiai kas nors būtų neaišku, nesulauksime. Vėl pasitenkinti palaimingu nepasitenkinimu, kad kažkas tiesiogiai ar netiesiogiai tarnauja rusams?
Turime ryžtis prisipažinti, kad rusų kortos susidėvėjo. Viešoji erdvė it persų strėlių debesies virš Termopilų yra užtemdyta gandų ir dezinformacijos. Kas, sekdamas spartiečių legenda, pasakys: mes kausimės tamsoje? Sumaišties, paranojiškos inercijos perteklius, ramesnio proto, griežtesnės logikos ir kokybiškesnių svarstybų stygius darosi akivaizdūs. Regis, pats laikas padėti senas kortas gilyn į stalčių ir imtis, kol nevėlu, mokytis žaisti šachmatais ruošiantis abejotiniems komentarams, kad tik žydai tai sugeba.
