Juozas Ambrazevičius-Brazaitis.
Ką tik į gimtinę parskraidinti ir Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčios kolumbariume sekmadienį bus perlaidoti Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvio, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko profesoriaus Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai.
Iškilus, tačiau daugelio primirštas, politikas ir visuomenės veikėjas gimė 1903 m. gruodžio 9 d. Trakiškiuose, Marijampolės valsčiuje, ūkininkų šeimoje. Nuo vaikystės būdamas uždaro būdo, tylus ir nekalbus, mažai tepasikeitė ir suaugęs. Baigęs Marijampolės gimnaziją, 1922 m. įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, tačiau vienuolio įžadų nedavė ir pasuko į literatūros mokslus. Tėvai nesuprato sūnaus pasirinkto kelio, todėl nustojo jį remti. 1927 m. baigęs universitetą pradėjo mokytojauti „Aušros“ mergaičių gimnazijoje Kaune, rašė straipsnius laikraščiui „Lietuva“. 1930 m. paskelbė pirmąją literatūros mokslo studiją ir išleido vadovėlį „Literatūros teorija“. 1931–1932 m. tobulino studijas Bonos universitete, tačiau disertacijos neparengė. Buvo aktyvus „Židinio“, „Naujosios romuvos“ publicistas. Iki 1940 m. labiausiai išryškėjo jo literatūrinis talentas: 1936 m. išleista studija „Vaižgantas“ ir straipsnių rinkinys „Lietuvių rašytojai“ (1938). Parengė naują K. Donelaičio „Metų“ leidimą, tačiau monografija apie Maironį liko nepublikuota.
Ryškus J. Ambrazevičiaus pilietiškumo proveržis ir pozicija prieš A. Smetonos autoritarizmą – 1936 m. vasario 23 d. „Naujojoje Romuvoje“ paskelbta deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą“. Joje J. Ambrazevičius kartu su 16 žymių kultūros ir mokslo veikėjų įvardijo autoritarinio režimo keliamus pavojus, propagavo pliuralistinę visuomenę.
J. Ambrazevičiaus politinė žvaigždė sužibo 1941 m. birželio 23-iąją, kai sovietams pasitraukus jis tapo Laikinosios vyriausybės vadovu. Nors šios pareigos buvusio literatūros mokytojo visai nedžiugino, per šešias savaites jis pasirodė kaip geras politikas praktikas ir puikus organizatorius. Prieštaringai vertinami Laikinosios vyriausybės sprendimai ypač kritikuojami dėl nacių vykdyto žydų genocido ir paskelbtų „Žydų padėties nuostatų“. J. Ambrazevičius bandė sustabdyti žydų pogromus, tačiau savivalės pažaboti nepavyko. Žydų klausimą Europoje sprendė A. Hitlerio vyriausybė, todėl J. Ambrazevičiaus galių išgelbėti žydus nepakako.
Po 42 dienų vadovavimo vokiečių administracija sustabdė Laikinosios vyriausybės veiklą ir buvęs vadovas vėl grįžo mokytojauti į gimnaziją. Tačiau negalėjo likti kovos už Lietuvos nepriklausomybę nuošalyje. Jis drauge su bendraminčiais įkūrė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), buvo jo politinės informacijos ir užsienio tarnybos vadovas, bendradarbiavo antinaciniame pogrindiniame laikraštyje „Į Laisvę“. 1944 m., vengdamas gestapo suėmimų, pasikeitė dokumentus, tapo Brazaičiu. 1944 m., gresiant antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją ir tęsė kovą už tautos teises. 1952 m. persikėlė į JAV, rašė straipsnius laikraščiui „Darbininkas“, redagavo žurnalą „Į Laisvę“, parašė knygą „Vienui vieni“ apie lietuvių rezistencines kovas, suredagavo ir papildė Juozo Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai“ antrą leidimą.
Gyvendamas JAV parengė du memorandumus Jungtinėms Tautoms dėl SSRS vykdomo lietuvių tautos genocido. J. Brazaitis tapo pagrindiniu 1951 m. išeivijoje pradėjusios veikti unikalios organizacijos – Lietuvių fronto bičiulių (LFB) – ideologu ir vadovu. 1958 m. kartu su JAV lietuvių išeivijos intelektualais paskelbė kolektyvinę studiją „Į pilnutinę demokratiją“, kuri tapo testamentu būsimai nepriklausomai Lietuvai. Deja, lietuvių išeivijos tarpusavio nesutarimai, tautinių organizacijų konkurencija nuvylė nuoširdų patriotą. J. Brazaitis sunkiai išgyveno JAV Kongreso komiteto svarstymą dėl Laikinosios vyriausybės atsakomybės už žydų holokaustą Lietuvoje. Nors kaltinimai buvo panaikinti, išteisinimo J. Brazaitis nebesulaukė – 1974 m. lapkričio 28 d. mirė, buvo palaidotas Putnamo vienuolyno kapinėse, Konektikuto valstijoje, JAV.
