Kontrastų principu grįsti šio sekmadienio IQ literatūriniai maršrutai: nuo praėjusio šimtmečio pradžios Niujorko, kuriame komediją keičia tragedija – į nuošalią nugalėtojų ir nugalėtųjų apgyvendintą Rytų Prūsiją ar į sukrečiančią istoriją menantį Somalį.
1. „Manhatano stotis“, John Dos Passos. „Baltos lankos“, 2012 m. – 464.
Dos Passosas išrado tik viena – istorijos pasakojimo meną. Bet to užteko, kad sukurtų visatą.
(Jean-Paul Sartre)
Romanas „Manhatano stotis“ nukelia į praėjusio šimtmečio pradžios Niujorką. Spindinčių dangoraižių, purvinų daugiabučių, puošnių alėjų ir siaurų skersgatvių fone spalvingą gyvenimą gyvena nuobodžiaujantys bohemos atstovai, savo jėgomis iškilę anarchistai, savimi nusivylę imigrantai, ambicingos aktorės, turtingi biržos makleriai, valkatos… Komediją keičia tragedija, tragediją – farsas. Iš knygos puslapių tarsi veržiasi džiazo ritmas, virsta kvapai, sklinda garsai. Lyg kaleidoskope keičiasi veiksmo vietos, vieni personažai šmėkšteli ir dingsta, kiti vis pasirodo, jų linijos susikerta, susilieja, išsiskiria. Šį reginių, pašnekesių, vidinio monologo, dainų nuotrupų, laikraščių ištraukų audinį audžia meistriška autoriaus ranka – taip gimsta ištisas nepakartojamas pasaulis.
Johnas Dos Passosas (Džonas Dos Pasosas, 1896–1970) – kartu su Ernestu Hemingway’umi ir F. Scottu Fitzgeraldu laikomas vienu svarbiausių Prarastosios kartos autorių. „Manhatano stotis“ lyginama su James’o Joyce’o „Ulisu“. Nobelio premijos laureatas, rašytojas Sinclairis Lewisas šį romaną pavadino „pirmos svarbos kūriniu… Naujos rašymo mokyklos aušra“.
2. „Mano tėvynė, tavo tėvynė : susitikimai Rytų Prūsijoje“, Wolf von Lojewski. „Gimtasis žodis“, 2012 m. – 224 p.
Knygoje atskleisti likimai žmonių ir tautų, po Antrojo pasaulinio karo plūdusių per Europos vietovę, kadaise vadintą Rytų Prūsija. Keliaudamas po vaikystės šalį, W. von Lojewski beldėsi į daugybę durų. Daugumai tų, su kuriais jis susitiko, – tiek beprasmio karo nugalėtojams, tiek nugalėtiesiems, – likimas buvo gerokai žiauresnis nei jam. Visi pasakojo apie keistus savo gyvenimus, nes juos jungia bendra tėvynė: rusas pulkininkas, atstatęs Karaliaučiaus pilį, lenkas kompiuterių specialistas, išgelbėjęs nykstančią Rytprūsių pilį ir užmezgęs nuoširdžią draugystę su buvusiais savininkais, paskutinis vokietis Žalgiriuose prie Nemuno ir daugybė kitų.
Su Siegfriedu Lenzu, didžiuoju Mozūrijos sūnumi, savo knygomis sukūrusiu nepamirštamų paminklų šiai šaliai, autorius keičiasi mintimis apie tėvynę ir istoriją.
Gimė turininga, labai asmeniška knyga, kurioje daug istorijų apie kasdienį žmonių gyvenimą, apie pabudimą ir pasikeitimą, o taip pat apie žavingą vis dar nuošalų Europos kampelį.
W. von Lojeewski (g. 1937) – žinomas vokiečių žurnalistas, dirbęs ARD korespondentu Vašingtone ir Londone, vadovavęs „Weltspiegel“ ir „Heute Journal“. Jo veikla įvertinta daugybe apdovanojimų, tarp jų Goldene Kamera, Hanso Joachimo Frydricho premija ir Karlo Cukmajerio medaliu už nuopelnus vokiečių kalbai.
3. „Dykumų gėlė“, Waris Dirie. „Alma littera“, 2012 m. – 266 p.
Waris Dirie (Varis Diri) pasakoja sukrečiančią gyvenimo istoriją, jau pelniusią ir Lietuvos skaitytojų dėmesį. Vos dvylikos ji pabėgo iš suplanuotų savo vestuvių ir gimtųjų namų Somalyje. Po ilgų klajonių vargšei merginai nusišypsojo likimas ir ji tapo pasaulinio garso manekene. Tai buvo ir nuostabus sapnas, ir didžiausias košmaras. Pasiekusi savo karjeros viršūnę, per vieną interviu garsus supermodelis išdrįso prabilti apie mergaičių lytinių organų žalojimą, vykstantį daugelyje Afrikos genčių. Ji pati patyrė šį žiaurų ritualą sulaukusi vos penkerių.
1997 m. Jungtinių Tautų Organizacijos buvo paskirta ypatingąja ambasadore Afrikos moterų teisėms ginti. („Manau, Dievas suteikė man balsą, kad kalbėčiau už kitas mažas mergaites.“)
Dabar W. Dirie su savo sūnumi gyvena Niujorke. Pagal šį tarptautinį bestselerį sukurtas filmas.
1996 m. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofi Annan paskyrė W. Dirie specialiąja Jungtinių Tautų ambasadore, atsakinga už tai, jog būtų uždrausta tradicija žaloti moteriškus lytinius organus. W. Dirie keliavo po pasaulį, dalyvavo daugelyje konferencijų šia tema, susitiko su valstybių vadovais, Nobelio premijų laureatais, pasaulinėmis žvaigždėmis siekdama paramos šios svarbios problemos sprendimui.
1997 m. buvo išleista W. Dirie biografija „Dykumų gėlė“. Knyga labai greitai tapo tarptautiniu bestseleriu, išversta į 65 kalbas, daugelio valstybių bestselerių sąrašuose ji buvo pirmoji, jau parduota per 11 milijonų šio romano kopijų visame pasaulyje. Pagal knygą sukurtas ir filmas.
2002 m. W. Dirie įkūrė savo paramos fondą, kurį vėliau pavadino „Dykumų gėlės“ vardu.
