D. Veliulytė pastebėjo, jog Lietuvoje lidihopą daugiausia šoka jaunimas, o užsienyje – vyresnės kartos žmonės.
Svingo muzika, juodai-balti bateliai, laisvės ir lengvumo pojūtis. Tai vieni iš lindihopo, šokio, neįtikėtinais tempais populiarėjančio Lietuvoje, atributų. Kur slypi lindihopo sėkmė ir kas Lietuvoje pasėjo šį afroamerikietišką „virusą“, sužinoti padėjo šokėja Daiva Veliulytė.
Iš JAV per Švediją
Kaip ir bulvės, „Coca-Cola“ ar džiazas – lindihopo šokis Senąjį žemyną pasiekė iš Jungtinių Amerikos valstijų. Skeptikams, kurie tvirtino, jog XX a. trečiajame dešimtmetyje Niujorke atsiradęs šokis nesulauks daug pasekėjų ir išnyks vos blykstelėjęs, teko nutilti. Lindihopas ne tik didžiosios ekonominės krizės metu gelbėjo nuo depresijos, bet ir sotesniais laikais tapo geros energijos šaltiniu kasdienybėje.
Lietuvoje lindihopo pradžia linksniuojama sykiu su Ichtiandro Veliulio pavarde. Rokenrolo šokėjas, keliaudamas po užsienį ir demonstruodamas šokių programas, 1999 m. pamatė švedų šokėjus linksmai strykčiojančius pagal svingo muziką. I. Veliulis susidomėjo šokiu, pats pradėjo jo mokytis, o pasisemti žinių ir ištobulinti įgūdžių išvyko į stovyklą Švedijoje, kurioje lindihopas jau buvo pasiekęs savo piką. Po kelionių I. Veliulis į Lietuvą grįžo su linksmomis lauktuvėmis – nauju, iki tol neregėtu šokiu. 2000 m. Klaipėdos „Čarlio“ šokio klube pirmieji šokėjai jau kilnojo kojas svingo ritmu, o vilniečiai šį šokį pavertė nuotaikingų vakarėlių komponentu.
Fiziniai duomenys, pasak D. Veliulytės, šokant lindihopą nėra tiek svarbūs, kiek kituose šokiuose.
I. Veliulio dukra Daiva Veliulytė, nuo keturiolikos metų pati mokanti šio šokio subtilybių, sako, kad svarstymų „kuo būti užaugus“ net nebuvo. Nuo mažens matydama linksmai svinguojantį tėtį, ji lindihopą laikė natūralios aplinkos dalimi. D. Veliulytė pritaria pastebėjimui, jog lindihopas Lietuvoje dabar išgyvena aukso amžių. „Lietuvoje šoka daugiausiai jaunimas, o užsienyje – vyresnės kartos žmonės. Svingas, visų pirma, yra subrendusių žmonių muzika. O Lietuvos jaunimui jis tapo naujove, nes anksčiau svingo, dėl įvairių istorinių aplinkybių, nepažinojom“, – pasakoja D. Veliulytė.
Nerūpi nei taisyklės, nei oras
Taigi kur slypi lindihopo sėkmės Lietuvoje raktas ir kuo šis šokis lietuviams patrauklus? Pasakodama apie lindihopą, D. Veliulytė kelis sykius pakartoja žodį „laisvė“. Laisvė judesiui, improvizacijai, laisvė pačiam sau.
„Visi šokiai turi kažkokius brėžinius, tikslumą, taisykles – o lindihopas yra be proto laisvas. Aš pati būdama mažo ūgio galiu šokti ir su aukštu, ir su žemu, ir su stambiu, ir su lieknu. Negalioja jokios taisyklės. Nesvarbu, kokius fizinius duomenis turi, svarbu – kaip šoki“. D. Veliulytė tikina, jog svarbiausia, kad žmogui patiktų muzika, o visi žingsneliai – ne problema.
Paklausus, kaip ji galėtų apibūdinti žmones, kurie ateina mokytis lindihopo, D. Veliulytė šypsodamasi sako: „Ateina labai daug matematikų, informatikų, apskritai tų žmonių, kurie daug sėdi prie kompiuterių. Grupės tokių pilnos! Visą dieną jie sėdi prie kompiuterių, o paskui eina šokti. Ir labai gerai šokti! Ypač matematikai. Man pačiai tai nesuvokiama“, – stebisi ji.
Visus lindihoperius: nuo matematikų iki poetų, vienija linksmi susiėjimai, kuriuos šokėjai vadina „social“ (liet. „susirinkimas“). Apie juos užsiminus, D. Veliulytė pakviečia ateiti šiandien į „prancūzparkį“ ir nors primenu apie blogo oro prognozes, ji atkerta: „Kad ir lis, bus dar smagiau. Visi taip norime šokti, kad oras jau ne tiek svarbus“.
