I. Krasauskas.
Jei, kaip numatoma, į pridėtinės vertės mokesčio lengvatą negalėtų pretenduoti smurtinio, erotinio ir reklaminio pobūdžio leidiniai, tai kodėl ją turėtų gauti parsidavusi ar etikos normų nesilaikanti žiniasklaida?
Šiuo metu Seime sprendžiama, ar grąžinti spaudai PVM lengvatą, atimtą 2008 metų naktinės reformos metu.
Pagrindinis argumentas, kuriuo spauda grindžia reikalavimą taikyti jai mažesnį PVM, yra tas, kad žiniasklaida atlieka socialinę funkciją – ji nėra tik verslas, bet kartu ir viešosios erdvės platforma, sarginis šuo.
Tačiau „Schibsted Lietuva“, leidžiančios populiariausią šalyje žurnalą „Žmonės“ bei savaitraštį „15min“, vadovas Tomas Balžekas yra pareiškęs, kad jokių lengvatų spaudai nereikia: „reikia leisti numirti“ tai žiniasklaidai, kuri „mojuodama laisvo žodžio vėliava, iš tiesų tą žodį pardavinėja, bandydama bet kokiais būdais išgyventi“.
Pagrindines pajamas spauda, kaip ir visa žiniasklaida, gauna iš reklamos, o ne iš leidinio pardavimų, kuriems ir būtų taikomas lengvatinis PVM. Žinoma, sutaupyti – kam keliasdešimt tūkstančių, kam milijoną – visiems nepakenktų. Tačiau taupymas nebūtų toks reikšmingas, kad parsiduodantys galėtų iš naujo sudėlioti prioritetus ir iš jų sąrašo išbraukti korumpuotus įpročius. Kitaip tariant, kas parsiduoda, tas parsidavinės nepriklausomai nuo PVM tarifo dydžio.
Tiesa, cituojant T. Balžeką reikėtų paminėti, kad, pavyzdžiui, žurnalas „Žmonės“ turi stipriausias pozicijas rinkoje, o savaitraštis „15min“ yra nemokamas ir jam PVM nėra aktualus. Dėl šių priežasčių PVM lengvatos nebuvimas galbūt labiau dusina T. Balžeko įmonės konkurentus ir galbūt jis, reikšdamas tokią poziciją, yra suinteresuotas. Tačiau jokiu būdu to neteigiu – tam reikėtų atskirų skaičiavimų.
Gerbiu T. Balžeko poziciją, ji yra verta dėmesio vien dėl to, kad prioritetu laikoma žiniasklaidos profesinė sveikata ir ji siejama su valstybės parama. Iš tokio principo galėtų kilti siūlymas taikyti lengvatinį PVM tarifą tik toms žiniasklaidos priemonėms, kurios per tam tikrą laikotarpį nėra padariusios etikos pažeidimų.
Tai atitiktų kryptį, kuria iki šiol ėjo įstatymų leidėjai. Kaip jau minėjau, į PVM lengvatą (pagal dabartinį projektą ir pagal anksčiau galiojusią tvarką) nepretenduoja erotiniai, smurtiniai ar reklaminiai leidiniai. Be to, visai neseniai etikos nesilaikančiomis pripažintos žiniasklaidos priemonės prarado teisę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.
Žiniasklaidos priemonę neetiška gali pripažinti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (ŽLEK), jei per metus Etikos kodeksas pažeidžiamas du arba daugiau kartų. Šiuo metu, TV3 televizijai pralaimėjus apeliaciją teisme, ji yra vienintelė, nešiojanti neetiškos žiniasklaidos etiketę. Anksčiau taip yra nutikę ir „Lietuvos žinioms“ bei „Vakaro žinioms“.
Jei lengvatos būtų taikomos su geros profesinės reputacijos sąlyga, išloštų gyvenimo būdo, moterų, žvejų ir kiti pramoginiai bei specializuoti leidiniai, kurie turi mažai galimybių užsitraukti kieno nors nemalonę ir sulaukti skundų dėl savo publikacijų. Daugiausia rizikuotų tie, kurie užsiima kasinėjimais galios ir pelno kloduose.
Ar spauda, bijodama prarasti PVM lengvatą, neužsiimtų savicenzūra? Ar jai nebūtų kerštaujama skundžiantis ŽLEK?
Savicenzūros redakcijose neatsirastų – atsirastų papildoma paskata galvoti, kokie teiginiai yra pagrįsti surinktais įrodymais ir tinkami publikuoti. Kitaip tariant, turėtų daugėti ne savicenzūros, o galvojimo ir atsakomybės. Tokiu atveju ir jokie skundai ŽLEK nebūtų baisūs. Galiausiai padidėtų ŽLEK (kurioje ir be to netrukus gali įvykti didesnės ar mažesnės reformos) reikšmė.
Vis dėlto idėja sieti PVM lengvatas su etika šiuo metu yra pernelyg komplikuota vien dėl to, kad politikų tikslas yra paprasčiausiai pamaloninti spaudą prieš rinkimus. Į detales nesigilinama, nebent galvojama, kam gi dar (maisto produktams, viešbučiams) progai pasitaikius įbrukti kokią lengvatėlę.
____________________
Ignas Krasauskas yra IQ apžvalgininkas
