Kelerius metus brandinta idėja įkurti vieningą kraujo donorų registrą pagaliau įgavo pagreitį: gegužę kraujo davusieji jau registruojami visas donorystės įstaigas vienijančiame registre.
Duomenys vienoje vietoje
Po kelių mėnesių bandomųjų darbų registre bus galima rasti visą informaciją apie donorus: kokie kraujo tyrimo rezultatai, aptikti infekcinių ligų žymenys, atliktų donacijų datos ir kt.
Pasak Nacionalinio kraujo centro Panevėžio filialo vadovės Ritos Vaitkienės, donorų registrų centrai jau seniai veikia kitose Europos Sąjungos šalyse, tad džiugu, kad ir Lietuvoje toks bus. Pagrindinis privalumas, kad sumažės išlaidos kraujo tyrimams, esant kritinei situacijai, bus lengviau rasti retos kraujo grupės donorų, be to, padės apsaugoti nuo galimų sveikatos problemų pačius donorus.
„Vieningo registro idėja buvo brandinama kelerius metus. Pirmiausia juo siekiama, kad donorai nenualintų savo sveikatos – per dažnai neduotų kraujo. Taip pat sumažės išlaidos kraujo tyrimams, juk tuos pačius tyrimus atlieka skirtingos kraujo donorystės įstaigos.
Dabar atsivertę donoro kortelę matysime, kada žmogus paskutinį kartą davė kraujo, ar jis yra tinkamas. Dažnai būna taip, kad vienoje įstaigoje ištyrus, kad žmogus negali būti kraujo donoru, jis nueina į kitą. Čia vėl daromi tie patys tyrimai. Dabar to nebereikės, nes viskas bus viename registre. Kitas privalumas tas, kad registre matysime visus galimus donorus, turinčius retų kraujo grupių, ir prireikus galėsime kreiptis į juos pagalbos“, – pasakojo R.Vaitkienė.
Prisiduria prie skurdaus biudžeto
Pasak vadovės, nors Panevėžyje nėra labai aktuali problema, kai žmonės, parduodami savo kraujo, taip bando prisidurti prie skurdaus šeimos biudžeto, tačiau didžiuosiuose miestuose tokių atvejų pasitaiko.
„Didžiuosiuose miestuose, kur yra ne vienas kraujo centras, būna, kad žmonės apsilanko juose dar nepraėjus pakankamai laiko po paskutinio kraujo davimo. Tie 40 litų, duodami už kraują, yra nemaži pinigai skurdžiau gyvenantiesiems. Kartais žmonės išsitaria, kad už tuos pinigus nusipirks vitaminų ar vaikui mokyklinių prekių. Bet būna ir tokių, kurie ateina vedami kitokių tikslų: reikia pinigų alui ar cigaretėms. Tačiau tokius žmones nesunku atpažinti“, – kalbėjo R.Vaitkienė.
Statistika nėra džiuginama: šiemet Panevėžio kraujo centre neatlygintinai kraujo davė apie 30 proc. donorų, visi kiti už kraują paprašė 40-ies litų. Pernai rodikliai buvo kiek geresni – maždaug per pusę buvo neatlygintinų ir atlygintinų donorų.
„Metų pradžioje buvo susiklosčiusi tokia situacija, kai labai trūko įvairių kraujo grupių donorų, tad visais įmanomais būdais stengiamės apsirūpinti krauju, todėl ta neatlygintinų donorų dalis procentais taip pakito“, – paaiškino R.Vaitkienė.
Lietuvos gyventojų pasyvumas stebina: donorais galėtų būti apie 70 proc., tačiau jais tampa vos 2,7 proc. Neatlygintinos donorystės pranašumas tas, kad tikimybė, jog tokių donorų kraujas bus netinkamas, labai maža. Todėl nuolatinius neatlygintinus donorus stengiamasi skatinti kitomis priemonėmis.
„Statistika rodo, kad daugiau netinkamo kraujo nustatoma tarp tų, kurie duoda jo už pinigus, o saugiausi – kurie duoda nuolat neatlygintinai. Todėl tie, kurie jau nepriklausomos Lietuvos laikais neatlygintinai kraujo davė 40-dešimt ir daugiau kartų, vadinami garbės donorais, o daugiau kaip 30-dešimt kartų – nusipelniusiais donorais“, – kalbėjo R.Vaitkienė.
Menkinamas donorystės prestižas
Vakarų ir Šiaurės valstybėse jau kelis dešimtmečius, kai propaguojama neatlygintina donorystė, o Lietuvoje, anot R.Vaitkienės, bijoma viešai prisipažinti, kad esi kraujo donoras, nes tai kažkodėl vis dar laikoma gėdingu dalyku.
„Neatlygintina donorystė Vakarų pasaulyje turi gilias tradicijas, nes tai yra valstybės politika. O pas mus dar ir dabar gėdijamasi prisipažinti, kad esi donoras. O mokama donorystė tik dar labiau sustiprina tokį požiūrį“, – mano R.Vaitkienė.
Donorystės prestižą menkina ir tai, kad vyksta konkurencinė kova tarp privačios kompanijos ir viešosios įstaigos, taip pat nuvilnijęs skandalas, kad neva gydymo įstaigoms tiekiamas nesaugus kraujas. Taip pat vis dar gajus mitas, kad kraujas parduodamas kitoms Vakarų šalims ar tiesiog išpilamas.
„Siekiama, kad kraujo donorystė būtų neatlygintina, tačiau tai nėra lengva, nes šioje srityje veikia pelnu suinteresuota bendrovė. Tad menkinamas mūsų prestižas. Aišku, tam įtakos turi ir įvairūs su neatlygintinai duodamu krauju susiję skandalai“, – mano R.Vaitkienė.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
