Ne taip lengva įveikti kliūtis, skiriančias valstybių darbo rinkas.
Maždaug ketvirtadalis Ispanijos darbo jėgos ir apie pusė jaunimo neturi darbo. Priešingai – nedarbo lygis Austrijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose yra dramatiškai žemas.
Kai amerikiečiai susiduria su prastėjančiomis sąlygomis darbo rinkoje, dauguma pasibalnoja žirgus ir iškeliauja ieškoti darbo. Tuo tarpu europiečiai ieškodami darbo yra mažiau linkę persikelti ir šalių viduje, ir ypač – tarp valstybių.
Viena akivaizdi priežastis yra Europos kalbų įvairovė. Kalba yra svarbu. Pavyzdžiui, Kanadoje darbo jėga yra daug judresnė apskritai visoje šalyje nei tarp prancūziškai kalbančio Kvebeko ir angliškai kalbančių provincijų bei teritorijų.
Nicolos Fuchs-Schündeln iš Goethe‘ės universiteto Frankfurte ir Kevino Bartzo iš Harvardo universiteto atliktoje Europos „kalbinių sienų“ analizėje prieinama prie išvados, kad mažą mobilumą daug labiau lemia kalbiniai sunkumai nei valstybių sienos. Europos demografija taip pat svarbu.Migracija yra mažiau patraukli vyresniems darbuotojams, kuriems nedaug metų telikę dirbti ir gauti papildomos naudos, jeigu jie persikeltų.
Kadangi šie barjerai yra nepašalinami, vis svarbiau panaikinti kitas kliūtis. Teoriškai migruoti kertant Europos Sąjungos šalių, išskyrus Bulgarijos ir Rumunijos, sienas yra taip pat lengva kaip šalių viduje. Tačiau realybėje ES gyventojai susiduria su daugybe kliūčių. Viena iš jų yra mokesčių ir pašalpų politika, kuri sumažina Europos atlyginimų įvairovę. Atlyginimų skirtumai po 2004 metų ES plėtros paskatino rytų europiečius keltis į Vakarų Europą. Tačiau euro zonoje atlyginimai skiriasi daug mažiau.
Dosnios išeitinės išmokos ir nedarbo pašalpos taip pat sumažina paskatas migruoti. Euro zonos pakraščių narės spaudžiamos atsisakyti tokių dosnių pašalpų. Tad Italija ir Ispanija mėgina sumažinti gausias išeitines pašalpas, bet susiduria su stipriu pasipriešinimu.
Būsto rinka yra dar vienas trukdžių šaltinis. Pasak Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), sandorių mokesčiai ir namų pirkėjų apmokestinimas Europoje yra daug didesni nei JAV. Sandorių sąnaudos Graikijoje, Italijoje ir Ispanijoje sudaro apie 10-15 procentų namo kainos, palyginti su maždaug 5 procentais JAV. Nuomininkus savo ruožtu sulaiko dosnūs nuomos kainų kontrolės mechanizmai ir aprūpinimo viešaisiais būstais programos.
Peterio Ruperto iš Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje ir Etienne‘o Wasmerio iš Paryžiaus Politikos mokslų instituto tyrimas rodo, kad trukdžiai būsto rinkoje lemia apie pusę mobilumo skirtumų tarp Europos ir JAV.
Spaudimas laikytis mokestinės drausmės euro zonoje gali priversti sumažinti subsidijas viešiesiems būstams. Pavyzdžiui, Ispanija naujausiame taupymo priemonių plane nusprendė mažinti nuomos pašalpas. Tačiau biudžetų sunkumai gali padidinti vyriausybių poreikį išlaikyti turto apmokestinimą, tad tikimybė, kad mokestis sumažės, yra nedidelė.
Kad ir kaip atkakliai Europos Komisija (EK) reikalautų suvienodinti darbo rinkos sąlygas visiems ES piliečiams, biurokratija įvairiose vietinėse darbo rinkose vis dar labai išvešėjusi. Keisdami darbo šalį darbuotojai dažnai stato į pavojų savo teises pensijų sistemose. Darbuotojai gali netekti dalies uždirbtų pensijų vertės arba teisės tęsti dosnių pensijų išmokų kaupimą savo gimtosiose šalyse.
Nenuoseklus pensijų apmokestinimas reiškia, kad migruojantys ES gyventojai gali būti ir dvigubai apmokestinti. Komisija reguliariai skatina didesnį pensijų judrumą. Balandžio 18 dieną EK taip pat pasiūlė tarp ES narių perkelti ir teises į nedarbo pašalpas. Gali pasirodyti keista prašyti prasiskolinusių vyriausybių mokėti piliečiams, kad šie gyventų iš pašalpų kitoje šalyje. Tačiau galiausiai bedarbių turėtų sumažėti, kadangi migrantai susirastų darbus.
Profesinė kvalifikacija yra dar viena kliūtis kertant ES sienas. ES įstatymai reikalauja, kad vienoje šalyje įgyta kvalifikacija būtų pripažįstama kitoje šalyje. Tačiau realybėje tenka susidurti su vietinių taisyklių raizginiu. EBPO atkreipia dėmesį, kad tik septynios iš EK nurodytų 800 profesinių kvalifikacijų buvo automatiškai pripažįstamos kitose ES šalyse.
2011 metais Komisija pasiūlė supaprastinti pripažinimo procedūras, įskaitant ir siūlymą naudoti europietiškuosius „profesinius pažymėjimus“, kuriuose būtų apibendrinta reikalinga profesinė informacija. Pažanga kol kas labai lėta.
Su sunkiausiomis kliūtimis susiduria viešojo sektoriaus darbuotojai. Šie darbai vis dar išsaugomi vien šalių piliečiams, net jeigu ir konkretus darbas nesusijęs su „jautriomis“ sritimis. 2005 metais 2,5 procento Didžiosios Britanijos mokytojų buvo ne Britanijos piliečiai. Tai galima palyginti su 0,7 procento Portugalijoje, 0,4 procento Graikijoje ir per mažai, kad apskritai būtų galima suskaičiuoti, Italijoje.
Padidinti šiuos skaičius, be abejo, nėra lengva, nepaisant ūgtelėjusios vokiečių kalbos mokymo paklausos euro zonos pakraščiuose. Darbo ieškantis europietis niekada nebus toks laisvas ir nesuvaržytas, kaip jo likimo brolis Amerikoje. Tačiau spraga gali būti susiaurinta.
Euro zonos pakraščių šalys dabar turbūt vykdys struktūrines reformas. Tačiau lygiai taip pat euro zonos piliečiams padėtų atitinkamų taisyklių supaprastinimas pagrindinėse euro zonos šalyse.
