Gardūs gruziniški sūriai – vienas didesnių kulinarinių atradimų.
Įstabia gamta, turtinga istorija ir legendinio Niko Pirosmani tapyba garsėjančioje Gruzijoje atvykėliui atsidėti vien maisto ir vyno paieškoms būtų nuodėmė. Tačiau dar didesnė nuodėmė – ignoruoti gastronominius malonumus, kurie Gruzijoje išties ypatingi. Tai, regis, aiškiai suvokia ir šalies valdžia, prie žemės ūkio ministerijos įkūrusi Nacionalinę vyno agentūrą.
Gruzijoje gaminamų vynų populiarinimu užsiimantis būrys valdininkų – aiškus signalas, kad į savo vyną gruzinai žvelgia rimtai. Bent viena ausimi nugirsta vyno kelio istorija padeda aiškiau suvokti iš vietinių dažnai išgirstą pasakymą: „vynu domėjausi nuo vaikystės“. Būtent dabartinėje Gruzijoje yra rastos seniausios kultūrinės vynuogių sėklos, leidžiančios numanyti, kad čia vynas buvo gamintas dar prieš 7-9 tūkstančius metų. Turint omenyje šį faktą, nestebina gruzinų ambicijos savo gaminamą gėrimą įtvirtinti ne žemesnėje prestižo lentynoje nei italų, ispanų, JAV ar kitų šalių vynai. Arba bent jau tuo įtikinti kiekvieną atvykėlį.
Sekdami „Wine Route“ per dieną aplankysite ne vieną vyno rūsį.
Kiek tos ambicijos pagrįstos – apie tai vėliau. O kas iš to išeis – akivaizdu, šis tas gali. Nutolus nuo Tbilisio į Kachetijos regioną – svarbiausią vyno produkcijos vietovę – akys nuolat užkliūna už nuorodų, žyminčių „Wine Route“. Didžiausios šalies vyno gaminimo kompanijos pasiruošusios atverti savo rūsius ir parduotuves, nukloti stalus, kad tik gruziniško vyno vardas suskambėtų garsiau.
Iš tiesų tokie „wine routes“ turi vieną rimtą trūkumą: sekdami jais aplankysite didžiuosius gamintojus, pamatysite, kur gimsta gėrimai, kuriuos įprasta matyti ir Lietuvos parduotuvių lentynose; jei iš anksto atidžiai išstudijuosite maršrutą ir savo poreikius, pasiseks aplankyti ir mažesnių, apie seną vyno istoriją ne vien kalbančių, bet ir jos dalimi buvusių vyno ūkių. Tačiau vietos šeimų vien savo reikmėms gaminami vynai ir kišeninio dydžio vynuogynai liks neatverti. Kad atsidarytų ir jie, veikiausiai tektų prisėsti kelioms valandoms provincijoje, ant dulkėtoje šalikelėje dūlančio seno suolo ir ieškoti bendros kalbos su vietiniais, kas neturėtų būti sudėtinga. „Lietuva“ vis dar veikia kaip burtažodis, tampantis pretekstu gruzinams papasakoti apie 30 metų senumo įspūdžius iš Vilniaus arba paklausti, ką dabar veikia Arvydas Sabonis.
Kachetija – svarbiausias gruziniško vyno gamybos centras.
Kita vertus, viešnagė pas vyno rinkos didžiuosius žaidėjus taip pat leido daugiau nutuokti apie vyno, verslo ir gyvenimo Gruzijoje kasdienybę. Iš būrio per penkias dienas aplankytų vyninių nebuvo nė vienos, kurioje su nostalgija nebūtų bent užsiminta apie laikus iki 2006 m. Būtent tais metais Rusija uždraudė gruziniškų vynų ir kitų alkoholinių gėrimų importą. Todėl, pavyzdžiui, garsioji „Bagrationi 1882“ iki tol per metus pagamindavo 23 milijonus butelių putojančio vyno, o dabar apsiriboja vos 2 milijonais.
Į rimtas problemas po Rusijos draudimo įklimpo ir vyno kompanija „Marani“. „Mes iki šiol kapstomės iš duobės“, – prisipažino vienas iš bendrovės savininkų Zurabas Ramazashvilis, turėdamas omenyje įstrigusius naujų vyno rūsių statybos projektus ir problemas su bankais. Tačiau, anot jo, net jei Rusijos sienos vėl atsivertų, su Rusija prasidėti neverta: „Niekada nežinai, ką jie vėl sugalvos. Ta šalimi negali pasitikėti“.
Didžiulės eksporto rinkos netekę Gruzijos vyndariai nesnaudžia ir gręžiasi ne tik į Lenkiją, Čekiją bei bando stiprinti savo vardą Baltijos valstybėse. Kinija – naujas gruzinų taikinys, kuris net jiems patiems kelia nuostabą. Anot Z. Ramazashvilio, kinai apie vyną nutuokia ne kažin ką, jų maistas prie šio gėrimo taip pat nedera. Tačiau kol mada diktuoja paklausą – gruzinai pasiruošę parūpinti ir pasiūlą.
Tai kokie iš tiesų tie gruziniški vynai? „Mūsų vynas skanus, bet vakariečiams nelabai suprantamas“, – tokį teiginį teko girdėti iš kelių vyndarių. Iš tiesų apibūdinti gruziniško vyno skonį sunku, o apibendrinti – nelabai ir prasminga. Jei vyno niuansus įprasta aptarti kaip skonių ir kvapų puokštę, tai kai kurių ragautų gruziniškų vynų „puokštė“ priminė tik varganą kelių apvytusių žiedų ryšulėlį. Tačiau teko ragauti ir tikrai gerų vynų, niekuo nenusileidžiančių paprastesniems europietiškiems konkurentams. Tokį mėgėjišką įspūdį patvirtino ir kartu keliavę someljė ir vyno ekspertai iš Čekijos: jų nuomone, kiekvienoje aplankytoje vyninėje 1-2 ragauti vynai buvo geri arba labai geri. O tai – ne pats blogiausias įvertinimas.
Vienas vyndarių prisipažino, kad vietos rinkai gamina vienokį, o eksportui – kiek kitokį vyną. Rinkos lenktynėse nepralaimėti bandantys gruzinai šiandien augina ne vien nuo seno įprastas gruziniškas, bet ir populiariųjų veislių, pavyzdžiui, „Chardonnay“ vynuoges, o degustatorius kviečiasi iš Vakarų Europos. Nacionalinės vynų agentūros atstovės pasakojo, kad šimtmečius gyvavusią tradiciją su draugais ar pažįstamais keistis savo šeimos vynu pamažu veja madinga naujiena – pažįstamiems ar draugams įteikti ne savo ūkio, bet užsienietiško vyno.
Taip gaminami chinkaliai – didžiuliai koldūnai.
Kalbant pusiau juokais, gruziniškas vynas be patrauklių kainų turi dar vieną gerą savybę – jis puikiai dera prie gruziniško maisto. O pastarasis per penkias viešnagės dienas nusipelnė vien liaupsių ir aplodismentų. Chačapuriai, smulkinta riešutų mase įdaryti baklažanai bei saldieji pipirai, pailga gruziniška duona, chinkaliai, primenantys milžiniškus koldūnus – viso to buvo galima tikėtis. Beje, šaltų užkandžių įvairovė Gruzijoje išties stebina, tuo tarpu chačapuri kartais patiekiama kaip duona, o kartais – kaip karštasis patiekalas. Ir verčiau jų nevadinti gruziniška pica: vieno restorano virėja griežtokai paaiškino: „pica yra pica, o chačapuri yra chačapuri“.
Gruziniški šašlykai, tiesa, didelių aplodismentų ragavusių kompanijoje nesulaukė. Tačiau asmeniniu atradimu tapo šaltas vištienos su slyvų tyre užkandis, buivolių pieno jogurtas ir gruziniški sūriai – pastarieji išties verti didesnio dėmesio. Apie pora šimtų sūrio rūšių gaminanti kompanija „Cheese Corner“, įsikūrusi Tbilisyje, aiškiai orientuota ir į turistus, bet sūrių skonių tai nemenkina. Nedidelės kompanijos įkūrėjos taip teigia norinčios sugrąžinti senąsias sūrių gamybos tradicijas: pasak jų, sovietmečiu visoje šalyje buvo žinomi ir gaminami vos 4 rūšių sūriai. Tačiau ėmus domėtis paaiškėjo, kad skirtinguose regionuose ir net skirtingose šeimose nuo seno spaudžiama daugybė įvairiausių sūrių. Iniciatorės susirinko vertingiausius receptus, apsižiūrėjo teritoriją, kur galima steigti fabriką, įsigijo karvių ir įsiūbavo verslą. Sūriai, tiesa, nepigūs: kilogramo kaina gali siekti ir 30 eurų.
Turizmui po Gruziją žirgliojant septynmyliais žingsniais panašu, kad pigių dalykų užsieniečiams šalyje ilgainiui liks vis mažiau. Siekis pasirodyti moderniais, sukurti europietišką turizmo infrastruktūrą, ieškoti naujų idėjų ir iš viso to užsidirbti į atvykėlį atsigręžia dviem veidais.
Spageti tipo sūris yra gaminamas iš sviesto ir ožkos pieno.
Teigiama modernių vėjų atpūsta naujove drąsiai galima vadinti „Mandari“. Tai – „fusion“ stiliaus restoranas, kurio šefė Tamara Gachechiladze eksperimentuoja derindama gruziniškas tradicijas su prancūziška bei azijietiška virtuvėmis. Rezultatas – netikėti, gurmaniški, išradingi ir neabejotinai gardūs patiekalai nuo miniatūrinių chinkalių su saldžiais padažais iki sultingiausio kada nors valgyto lašišos kepsnio. O kad neužsimirštum, jog ne Paryžiaus centre sėdi, milžiniškame dubenyje ant stalo trinktelėjama vakarienės staigmena: pagal kinų tradicijas apkeptų kiaulienos gabalėlių kalnas, kurio centre puikuojasi paršelio galva.
Tokių staigmenų neieškantiems keliautojams, norintiems pasimėgauti maistu ir miesto panorama, verta neaplenkti „Shadow of Metekhi“. Tiesa, jei tą vakarą restorane vėl vyks pusiau fonograminis koncertas, ausų kimštukai būtų labai pravartus dalykas, nes muzikos garsumui neprilygtų net penkis kartus padauginti Palangos J. Basanavičiaus gatvės šeštadienio vakarą decibelai. Tačiau tuomet niekas nekliudo pakilti ir pereiti į terasą, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Tbilisį.
Labiau vaizdu nei maistu įsiminė ir „Lopata Resort“: įstabi poilsiavietė Kachetijoje, kurią, sako, mėgsta šalies prezidentas. Nesupraskite klaidingai: maistui priekaištų nebuvo, tiesiog jis kone visur buvo puikus. O kalnų keteros ir jų papėdėje tyvuliuojantis ežeras tapo puikiu vakarienės prieskoniu.
„Chateau Mere“ pilies fragmentas.
Jei prisispyrę ieškosite „senosios“ Gruzijos – architektūros, virtuvės, vyno – kai kurių plačiai reklamuojamų objektų kilme verta pasidomėti iš anksto. Pavyzdžiui, išgirtąją „Chateau Mere“ Kachetijoje su bendrakeleiviais įsivaizdavome kaip gūdžią senovinę akmeninę pilį kalnų apsuptyje. Tačiau pilis pasirodė tiek pat sena ir tiek pat autentiška, kiek senovinės yra pakelėse prie Lietuvos magistralių per pastaruosius metus išdygusios kičinės užeigos. „Šlykštu, atrodo kaip „Lukoil“ – išgirtąją „pilį“ įvertino bendrakeleivis iš Velso, ir negali sakyti, kad labai klydo. Atsiverianti kalnų panorama iš tiesų gniaužia kvapą, bet ir ją sėdintiems terasoje bjauroja ką tik suręsti „griuvėsiai“. Tačiau populiarumu šis restoranas ir viešbutis nesiskundžia (mūsų viešnagės metu visi kambariai buvo užimti), o pagal tai atitinkamai braižo ir savo kainoraštį. Pavyzdžiui, už puodelį itin neskanios kavos teko sumokėti apie 10 litų. Daugoka, ypač turint omenyje, kad kai kurių skanautų vynų butelio kaina prasideda nuo 1,5 JAV dolerio.
Nors stalai nuo vaišių lūžo visomis viešnagės dienomis, būdavo tokių vakarienių, kai sėdint prieš kalną patiekalų dar ilgokai tekdavo luktelėti. Tostai – štai kas svarbiau už alkį. Teko dalyvauti vakarienėje, kurioje tostai skambėjo dažniau kaip kas 5 minutes. O kol tamada – užstalės karalius, kuriamskiriama garbinga pareiga sakyti tostus – lieja vieną kalbą po kitos, nei kalbėti, nei valgyti nepriimtina. Kita vertus, kada dar ir kur, jei ne Gruzijoje, išgirsti žodžius „už tai, kad sieloje ir gyvenime visada būtų poezijos“? Jei šiandien svečio teisėmis tostą tektų sakyti man, jis būtų toks: „Už tai, kad greitai vėl čia sugrįžčiau“.
