Kitos šalys Vokietijos ekonominį modelį mielai importuotų. Bet tai, kaip ji tvarkosi, eksportuoti sunkiau nei jos pagamintas prekes
Europos valiutą Europos centrinis bankas valdo iš Frankfurto – Vokietijos finansų centro. O banką valdo „Beckhoff Automation“, įsikūrusi pastorališkame Vestfalijos kampelyje. Tiksliau, jos prietaisai valdo banko apšvietimą ir vėdinimą. Kiti „Beckhoff“ aparačiukai Milano „La Scala“ teatre pakelia uždangą ir užtemdo šviesas. Dar daugiau jų įrengta prašmatniuose burlaiviuose, šokančiuose fontanuose prie Las Vegaso viešbučių ir pusėje Kinijos pagamintų vėjo turbinų.
Visur esanti, bet mažai žinoma. Šeimos įmonė, bet anaiptol ne maža. „Beckhoff“ yra tarp tūkstančių „nematomų čempionių“, paaiškinančių didžiumą Vokietijos, kaip gamintojos ir eksportuotojos, gebėjimų. Pernai įmonės prekybos apimtys pašoko 34 proc. pasiekdamos 465 mln. eurų. Tikslas 2020 m. – 2 mlrd. eurų. Daugiau kaip pusę gaminių „Beckhoff“ eksportuoja. Bet gamyba sukoncentruota aukštų atlyginimų, griežtų taisyklių Vokietijoje.
Iš esmės dėl tokių kaip „Beckhoff“ Vokietija tarp išsivysčiusių ūkių atrodo ryški liūdnos taisyklės išimtis. Žinoma, per 2008–2009 m. pasaulinę recesiją jos ūkis susitraukė labiau nei didžiumos turtingų šalių (žr. 1 grafiką). Bet nedarbo lygis išaugo mažiau nei visose kitose neperkopdamas 7,9 proc. Ir niekas nekalba apie Vokietijos AAA kredito reitingo sumažinimą: pinigų ji gali skolintis praktiškai už dyką.
Pavydi ir mėgdžioja
Žinios ne visuomet geros. 2011 m. paskutinį ketvirtį ūkis susitraukė, ir net jei pirmojo ketvirčio duomenys recesijos pačioje Vokietijoje nerodo, jos ūkį neigiamai tebeveiks recesija kituose euro zonos kraštuose ir sumažėjusios apsukos besivystančiose šalyse. Bet buvęs vyriausybinės ekonomikos „išminčių“ tarybos pirmininkas Bertas Rürupas mano, kad darbo vietoms kurti pakanka 1 proc. augimo. Kartu su žurnalistu Dirku Heilmannu parašytoje knygoje „Skalsūs metai: kodėl Vokietijos laukia nuostabi ateitis“ jis svaigiai prognozuoja, kad pagal pajamas vienam asmeniui Vokietija 2030-aisiais jau bus turtingiausia iš didžiųjų pasaulio valstybių.
Tokia sėkme žavisi ne visi. Vokietijai reikalaujant už paramą eurui atsilyginti augimui pražūtingu taupymu, kai kur Europoje jos neapkenčia. Graikų bulvariniuose laikraščiuose pasirodė nuotraukos, kuriose kanclerė Angela Merkel dėvi nacių uniformą. Daugelis vokiečių didžiuojasi einamosios sąskaitos pertekliumi, kuris kaip BVP dalis pranoksta Kinijos (žr. 2 grafiką). Tačiau tokie ekonomistai kaip Simonas Tilfordas iš Europos reformų centro (ERC) kaltina juos „fetišizuojant eksportą“, kai tuo tarpu menkas atlyginimų augimas slopina prekių iš kitų šalių paklausą. Kai tuometė Prancūzijos finansų ministrė Christine Lagarde, nūnai vadovaujanti Tarptautiniam valiutos fondui, 2010 m. paklausė, ar nuo eksporto priklausomas Vokietijos modelis „tvarus“, ji kalbėjo daugelio vardu.
Bet susižavėjimo irgi netrūksta. Ispanijos švietimo ministras tyrinėja Vokietijos dvilypę profesinio lavinimo sistemą, kurioje paskaitos derinamos su darbo patirtimi. Britanijos pramonės konfederacijos vadovas Johnas Cridlandas nori, kad Didžioji Britanija „turėtų savą Vokietijos Mittelstand (smulkus ir vidutinis verslas – vert. past.) versiją“, t. y. tokių bendrovių kaip „Beckhoff“. Perrinkimo į Prancūzijos prezidento postą siekiančiam Nicolas Sarkozy pradėjus kampaniją atrodė, kad jis mielai šį modelį prarytų nekramtęs. „Vokietija pirmenybę teikė darbo vietoms ir dar kartą darbo vietoms, – kalbėjo jis. – Jeigu jiems tai padėjo, kodėl negalėtų ir mums?“
Bet ar šį modelį įmanoma nukopijuoti? Praleidęs kelias dienas Rytų Vestfalijoje-Lipėje (kuri pasauliui dabar prisistato kaip OWL) susimąstai. „Beckhoff“ ir panašios turi pasaulinių ambicijų, bet jų verslo kultūra giliai įsišaknijusi provincijoje. Atgal jos dairosi tiek pat, kiek į priekį. „Gyvuojame nuo 1825-ųjų ir nuo pat to meto darome tą patį“, – sako Dieteris Brandas, didžiausiame regiono mieste Bylefelde vadovaujantis „Sparkasse“ – taupomajam bankui. Tam tikra prasme tai galioja ir jo verslo klientams. Gal pastaraisiais metais modelį Vokietija ir pertvarkė bei performavo, bet karkasas liko iš senų laikų ir turbūt yra neatkartojamas.
Prieš du dešimtmečius šalis atrodė susukta artrito. Po 1990 m. susivienijimo euforijos buvo nuožmiausia recesija nuo Antrojo pasaulinio karo. Prarasta apie 500 tūkst. darbo vietų gamyboje. Verslui grasino pervertinta Vokietijos markė, mitrūs konkurentai iš Azijos ir didžiulės susivienijimo sąnaudos. Verslininkai dejavo, kad ūkis sustabarėjo ir prarado konkurencingumą. Tuometis prezidentas Romanas Herzogas 1997 m., kalbėdamas apie „prarastą ekonominį dinamiškumą, visuomenės stingulį, neįtikėtiną protinę depresiją“, užfiksavo laikotarpio dvasią. Reformuotojai triukšmingai reikalavo atsisakyti vokiško modelio elementų, pavyzdžiui, profesinio mokymo ir centralizuotų derybų dėl atlyginimų.
Ryškėjanti forma
Bet jam kaip tik buvo suteikta lankstumo. Dalį gamybos verslas iškėlė į Rytų Europą, o pabūgę šio proceso Vokietijos darbininkai padarė nuolaidų: mainais į saugesnes darbo vietas jie siūlė atlyginimų ir darbo valandų lankstumą. Paskiau dešimtmetį gamybai tenkanti BVP dalis augo net tuomet, kai kitur smuko (žr. 3 grafiką).
Prasidėjus XXI a., kai augimas dar nebuvo įsibėgėjęs, o nedarbo lygis buvo dviženklis, tuometis kancleris, socialdemokratas Gerhardas Schröderis, pradėjo naują varginamos fizioterapijos etapą. Darbo rinkos reformomis jis sumažino bedarbių pašalpas ir liberalizavo laikiną darbą. Nuo 2005 m., kai tapo kanclere, krikščionė demokratė A. Merkel pensinį amžių padidino nuo 65 iki 67 metų, o į konstituciją įtraukė reikalavimą žemių ir federalinei valdžiai struktūrinį biudžeto deficitą priartinant prie nulio (pagal šį šabloną buvo parengta ir dabartinė Europos lygio sutartis).
Buvo sumažintos pašalpos, laikytos šventomis ir neliečiamomis. Išaugo pajamų nelygybė. Bet ir užimtumas. Pagrindiniai pramonės įmonių darbininkai – svarbiausia jėga, palaikanti Vokietijos gamybos lygį – tiesioginio poveikio nepajuto. Bet išaugus mažai apmokamų, nesaugių darbo vietų skaičiui, negalėjo kilti paslaugų kaina, tad gamyklų darbininkams buvo lengviau susitaikyti su kukliu darbo užmokesčio augimu, pažymi Anke Hassel iš Hertie valdymo mokyklos Berlyne.
Pradinė Vokietijos modelio struktūra irgi atsirado per recesinę krizę, mynusią ant kulnų susivienijimui: tai 23 metus trukęs nuosmukis, prasidėjęs 1873-iasiais – praėjus porai metų po to, kai Bismarckui Vokietiją galų gale pavyko sulipdyti į vieną valstybę. Ši Gründerkrise ir užsitęsę jos padariniai davė naujų idėjų, kokie ryšiai turėtų susieti kapitalą, darbo jėgą ir valstybę.
1884 m. įstatymas sukūrė tokią dviejų lygių įmonių valdymo sistemą, kokia ji yra dabar: įmonei vadovauja Vorstand (valdyba – vert. past.), atsiskaitanti atskirai stebėtojų tarybai. Stebėtojais dirbo bankininkai, kurie parūpindavo ilgalaikio kapitalo, ir mokslininkai, kurių žinios irgi buvo vertinamos aukštai. XIX a. 9-ajame dešimtmetyje suformuota profesinio mokymo sistema naujiems cheminių medžiagų ir mašinų gamintojams parūpino kvalifikuotų ir lojalių darbininkų. Gerovės valstybę Bismarckas iš dalies sukūrė jų poreikiams tenkinti. Dėl sveikatos draudimo sistemos pobūdžio reikėjo, kad kapitalas ir darbo jėga bendradarbiautų atverdami kelią darbo taryboms, o beveik po šimtmečio ir privalomam darbuotojų atstovavimui stambių įmonių stebėtojų tarybose.
„Koordinuojama rinkos ekonomika“ atlaikė diktatūrą, karus, revoliucijas ir globalizaciją. Jai itin svarbus pasitikėjimas pasikliaujant principu, kad niekas „nepasinaudos visa turima laisve“ čiupdamas, ką tik gali, sako ekonomikos istorikas iš Bylefeldo universiteto Werneris Abelshauseris. „Elementai taip susipynę, – rašė jis, – kad būtų sunku bent vieną pakeisti svetimu komponentu.“
Pasitikėjimas ir koordinavimas gal ir nacionalinės savybės, bet jų šaknys dažniausiai iš esmės vietinės. Prieš Bismarcką Vokietijos provincijos, kunigaikštystės ir palatinai dažnai turėjo valdovus, kurie troško kurti vietinę pramonę. 1678 m. Brandenburgo didysis kurfiurstas Bylefeldui suteikė privilegiją sertifikuoti vietinės drobės kokybę įtvirtindamas miesto kaip prekybos tekstile centro padėtį. Po kelių amžių pirmieji „Beckhoff“ klientai gamino stakles baldų pramonei, kuri išsivystė iš dėžių gamybos verslo, išaugusio kartu su tekstilės eksportu.
Tuzinai kitų regionų gali papasakoti panašių istorijų, ir tokie koncentruoti taškai iš dalies lėmė šiandienę šalies sėkmę. Šimto santalkų, kurias Europos įmonių grupių stebėjimo centras atrinko dėl dydžio, specializacijos lygio ir priklausymo „novatoriškiems regionams“, sąraše Vokietija užima 30 vietų.
Per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo Vokietija eksperimentavo su amerikietiško stiliaus standartizuota gamyba, ir tai viena priežasčių, kodėl buvo importuojami nekvalifikuoti darbo migrantai iš Turkijos ir kitur. Sirena iš už Atlanto dar kartą pašaukė XX a. 10-ajame ir XXI a. 1-ajame dešimtmečiuose Vokietiją ragindama imtis dereguliacijos, atsiverti paslaugoms ir maksimizuoti „akcininkų naudą“. Finansų krizei raginimą nutildžius, „Vokietija turėjo savo konsensuso modelį, prie kurio galėjo grįžti“, – sako Gustavas Hornas iš Makroekonominės politikos instituto, turinčio ryšių su profsąjungomis.
Vokietijos miesteliai
Hansas Beckhoffas, vadovaujantis jo automatikos prietaisų gamintojai, neatrodo kaip iš praėjusių laikų. Jo žili plaukai – madingo ilgio, apykaklė atsagstyta. Bet kai kurie jo įpročiai aiškiai atrodo senamadiški. Tarkime, jo požiūris į skolą: jis – prieš. Investicijas į įmonę finansuoja jis pats, du jo broliai ir sesuo – vieninteliai akcininkai. Panaši situacija kaimyninėje „Miele“: tai jau 113 metų dirbanti virtuvės įrangos ir buitinės technikos gamintoja, kurios metinės prekybos apimtys siekia 3 mlrd. eurų. Tai ne pats efektyviausias būdas valdyti įmonę. Turėdamos daugiau finansinių svertų Mittelstand bendrovės pelną prieš mokesčius galėtų padidinti keliais punktais, pastebi Arminas Schmiedebergas iš konsultacijų bendrovės „Bain“. Jo manymu, jos išmintingos, kad to nedaro.
Pasak Markuso Miele, vadovaujančio savo bendrovei, svarbu ne maksimizuoti trumpalaikį pelną, o taikytis ten, „kur norime būti, kai vadžias perduosime naujai kartai“. H. Beckhoffas teigia, kad kas mėnesį tenka gintis nuo pasiūlymų parduoti įmonę. Be finansinių ambicijų stokos, paisoma ir nerašytos taisyklės gyventi paprastai. „Mittelstand valdančios šeimos gyvena priimtinai, kukliai ir sveikai“, – teigia H. Beckhoffas.
Galbūt gamyba šaliai puikiai sekasi dėl to, kad itin pasikliaujama kvalifikuotais darbininkais. Apie pusė Vokietijos moksleivių mokslus tęsia dvilypėje lavinimo sistemoje, pasirinkę vieną iš 344 profesijų: nuo kailiadirbio iki dantų techniko. Daug programų parengtos profsąjungų ir darbdavių federacijų. Mokyklomis, kur dėstoma teorija, rūpinasi žemių ir vietos valdžia. Egzaminus rengia prekybos ir pramonės rūmai. Užsieniečiams paklausus, kodėl jaunimo nedarbas toks mažas (tik 8,2 proc., palyginti su Ispanijos 50,5 proc.), senesni vokiečiai puola girti dvilypę sistemą.
„Koordinuojama rinkos ekonomika“ atlaikė diktatūrą, karus, revoliucijas ir globalizaciją.
Vokietijos jaunimas nėra toks tikras: pasak Sweno Binnerio iš Bylefeldo prekybos rūmų, tik penktadaliui moksleivių tai pirmas pasirinkimas. Be to, abiturientų skaičius OWL kasmet smunka po 2 proc., o kvalifikuotos darbo jėgos paklausa auga. Verslas prisitaiko naikindamas anksčiau ryškų skirtumą tarp profesinio ir universitetinio lavinimo. Antai „Beckhoff“ siūlo „akademinius amato mokslus“, kai gamybinė praktika derinama su studijomis technikos universitete.
Santykiuose tarp dorų savininkų ir stropių meistrų konfliktų neišvengiama, bet viskas vyksta valdymo modelyje, kuriame nesutarimai suvaldomi jų neužgniaužiant ir įmanomas lankstumas. Metalurgijos ir elektros inžinerijos sektoriuje – gamybos širdyje, darbo sutartys iki šiol dažnai derinamos viso sektoriaus mastu (toliau nuo bėdos, kaip mano kai kurie bosai).
Kai žinai, ką minkai
Verslininkai iš OWL neabejoja, kad pasaulinės tendencijos ir toliau jiems bus palankios. Pasak H. Beckhoffo, 5 mlrd. žmonių pagrįstai gali siekti prisijungti prie milijardo jau gerai gyvenančių. Idant tai pavyktų nesugriaunant aplinkos ir nesukeliant kovos dėl išteklių, reikės „daug inžinerijos“, ir gamintojams tai duos vis daugiau galimybių.
Aviakosminei pramonei pereinant prie tokių naujų medžiagų kaip titanas, o automobilių gamintojams didesnio efektyvumo dėlei mažinant variklius, staklių gamintojai gauna naujų rinkų. O augant senoms rinkoms jas galima tobulinti. Netoli Bylefeldo įsikūrusi kepimo įrangos gamintoja „WP Kemper“ tikisi, kad per ateinantį dešimtmetį tešlos paklausa padvigubės vartotojams besivystančiose šalyse imant vartoti įvairesnius produktus. Nauja kepėjų karta neišmanys europietiškos duonos paslapčių, tad „Kemper“ kuria „išmaniąją minkymo mašiną“, kuri žino, kada tešla gatava.
Dažna Mittelstand bendrovė yra oligopolininkė, tvirtina A. Schmiedebergas, nes užima tokias siauras nišas, kad varžovų gana reta. Vis dažniau nišų gynybai pasitelkiamos paslaugos, ir šiuo atveju tai ne pajuokos terminas, kaip dažnai esti gamintojų rateliuose. „Beckhoff“ kuria savus prekybos ir aptarnavimo tinklus ne itin pasikliaudamas platintojais – skirtingai nuo kai kurių varžovų iš kitų šalių.
Kitas etapas – „hibridinė pridėtinė vertė“, kai produktas – tai kliento siekiamas rezultatas, o ne rezultatą duodanti prekė. Bavarijos „Wolf Heiztechnik“ kuria sutartį, pagal kurią ji prekiaus temperatūros kontrole, o ne šildymo įranga. „Kiekvienai kinų bendrovei įkandama pramoninė dalis, bet ne visas hibridas“, – sako Karlas Lichtblau iš konsultacijų bendrovės „IW Consult“. Jo manymu, įskaičius pramonines paslaugas, gamybai tenka labiau 30 proc., o ne 20 proc. BVP.
Tokiose vietose kaip Bylefeldas ateitis it praeities tąsa. Ne viskas keičiasi iš karto, o pagalbos ranką ištiesia institucijos. Kilus pavojui, kad bus uždaryta Bylefeldo Taikomųjų mokslų universiteto mašinų gamybos katedra, pramonė pasistengė sudominti studentus, kad katedra išliktų. Į naują mašinų gamintojų, automobilių dalių tiekėjų ir elektronikos įmonių iniciatyvą „IT’S OWL“ kviečiami universitetai, kad regioniniams produktams, kaip antai „Kemper“ minkymo mašina, suteiktų išmaniųjų savybių. „Mums sekasi dėl to, kad yra įmonių ir už mūsų, ir priešais mus“, – sako H. Beckhoffas. Politikams jis pataria netraukyti grandinės. Tačiau ar sėkmės, kuria jis pagrįstai didžiuojasi, pakanka? Ir ar iš to gali pasimokyti kitos šalys?
Vokietijos sėkmės postamentas atrodo pavojingai siauras. Transportui, mašinoms, elektronikos prietaisams ir cheminėms medžiagoms tenka daugiau kaip pusė Vokietijos eksporto, be to, 2001–2007 m. beveik visas Vokietijos augimas buvo iš eksporto. Optimistai mano, kad Vokietijai pavyks išlaikyti savo dalį pasaulio prekyboje, kuri auga dvigubai greičiau nei pasaulinės produkcijos apimtys, ir išlikti priekyje. Bet tai rimtas statymas ant mažos ūkio dalies. Užimtumas tikrojoje gamyboje sudaro mažiau kaip penktadalį bendro užimtumo. Nepatrauklių, į eksportą neorientuotų paslaugų atžvilgiu Vokietijos padėtis daug prastesnė. Sunykęs paslaugų sektorius mažina pajamas ir investicijas. EBPO prognozuoja, kad gyventojams senstant potencialus augimas kris iki 2020 m. nusirisdamas žemiau 1 proc. „Esminė problema, kad reikia didinti paslaugų sektoriaus našumą kartu keliant atlyginimus“, – sako S. Tilfordas iš ERC.
Vidaus paklausai pagyvinti Vokietija galėtų nuveikti daug daugiau. Profesionalių paslaugų dereguliacija padidintų našumą ir investicijas. Reikia panaikinti moterų darbo kliūtis, įskaitant bet kokį norą žudančius mokesčių ir pašalpų režimus bei vaikų darželių trūkumą. Be to, S. Tilfordą glumina, kad tokį einamosios sąskaitos perteklių turinti Vokietija tvirtina turinti subalansuoti biudžetą.
Iš pradžių demografiniai pokyčiai gali būti palaima, nes mažėjant darbo jėgos pasiūlai darbininkai įgis daugiau galių, tad išaugs darbo jėgos sąnaudos, paskatindamos vidaus paklausą (žr. 4 grafiką). Paslaugų sektoriaus profsąjunga „Verdi“ iš federalinės valdžios ir savivaldybių praėjusį mėnesį išsireikalavo 6,3 proc. atlyginimų padidinimo. Inžinerijos sektoriuje, kur vyksta derybos, vadovai susiduria su didesniu profsąjungos atkaklumu. Numatoma, kad šiais metais visą augimą lems vidaus paklausa, iš dalies dėl to, kad itin prasta Vokietijos prekybos partnerių iš Europos padėtis.
Daugeliui iš jų panašumas į Vokietiją, verslo sėkmės užtikrinimo prasme, duotų naudos, bet yra ribos. Turėdamas paramą ir drąsos bet kuris lyderis iš dalies gali mėgdžioti tai, ką sustingus sąnariams darė Vokietija, tarkime, padidinti pensinį amžių (Prancūzija kaip tik pradėjo) arba sumažinti socialinio draudimo įmokas, apie ką kalba N. Sarkozy. Intensyvią Pietų Europos struktūrinių reformų programą iš dalies įkvėpė Vokietija. Eksportuoti dvilypę lavinimo sistemą gali pavykti, nors ir ne per naktį.
Bet pasižymėti gaminant aukštos klasės gamybos priemones – visai kas kita. Taip pat verslui, profsąjungoms ir valstybei priskirti vaidmenis, kuriuos Vokietija su pragaištingomis pertraukomis naudojo daugiau kaip šimtmetį. Per krizę Italija pristatė sutrumpinto darbo laiko planą, tokį, kaip Vokietijos, bet rezultatai nuvylė: italų bendrovėms ir darbininkams nepavyko pamėgdžioti tvarkingo Vokietijos lankstumo. Iš Vokietijos galima pasimokyti, kaip atgauti formas, bet jos modelio esmė per giliai įsišaknijusi, kad būtų lengva kopijuoti.
