Atgal į gamybą

(Reuters nuotr.)

Pramonė svarbi iki šiol, bet darbo pobūdis kinta
Daugiau kaip šimtą metų JAV buvo pagrindinis pasaulio gamintojas, bet dabar jas pasivijo Kinija (žr. 1 grafiką). Per dešimtmetį iki 2010 m. darbo vietų skaičius gamyboje JAV sumažėjo apie trečdaliu. Populiarėjant veiklos rangai ir užsienio filialams, augant sudėtingoms tiekimo grandinėms, įmonėms iš viso pasaulio atsirado galimybė kaip dirbtuves panaudoti Kiniją, Indiją ir kitas mažų atlyginimų šalis. Paakinti pasaulinės finansų krizės kai kurie Vakarų politikai nūnai mano, kad jų šalims metas grįžti prie gamybos taip kuriant darbo vietas ir stabdant tolesnį gamybos įgūdžių eksportą. Tai remiasi dviem prielaidomis: kad gamyba svarbi šaliai bei jos ūkiui ir kad tokios naujos gamybos formos duos naujų darbo vietų.

Atlikta apsčiai tyrimų, kurie rodo, kad gamyba ūkiams naudinga, bet pastaraisiais metais dalis ekonomistų tvirtino, kad gaminti daiktus nieko ypatingo, o paslaugų sektorius gali būti toks pat našus ir novatoriškas. Produktus kuria, gamina ir parduoda ne šalys, o žmonės ir įmonės, be to, darbas gali būti ir geras, ir blogas tiek gamyboje, tiek paslaugų sektoriuje. Bet ataskaita, kurią idėjų kalvei „Brookings Institution“ (Vašingtonas) parengė Susan Helper iš Case Western Reserve universiteto (Klivlandas), rodo, kad dirbantys gamyboje vidutiniškai išties uždirba daugiau (žr. 2 grafiką).

Be to, palyginti su kitomis įmonėmis, iš gamintojų didesnė tikimybė sulaukti naujų ir novatoriškų produktų. Gamybai tenka tik apie 11 proc. JAV BVP, bet 68 proc. vidaus išlaidų moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai. Pasak S. Helper, gamybos sektorius siūlo vidutiniškai geresnius atlyginimus nei paslaugų sektorius, yra svarbus inovacijų šaltinis, padeda mažinti prekybos deficitą ir atveria galimybių augančioje „švarioje“ ekonomikoje, kaip antai perdirbimas ir žalioji energija. Tai tinkamos priežastys šaliai imtis gamybos.
Nepaisant spartaus Kinijos augimo, JAV tebėra įspūdingai stipri gamintoja. Vertinant doleriais, JAV gamybos apimtys dabar panašios į Kinijos, bet darbo jėgos tam reikia tik 10 proc., palyginti su tuo, kiek naudoja Kinija, sako Masačusetso technologijų instituto (MIT) prezidentė Susan Hockfield, kuri kaip vicepirmininkė vadovauja prezidento Baracko Obamos iniciatyvai „Pažangioji gamybos partnerystė“, neseniai parengtai kartu su įmonėmis ir universitetais siekiant kurti darbo vietas ir didinti konkurencingumą.
Skulptūrose „Kalantis žmogus“ įkūnyta nostalgija tokiam darbui gamyboje, kokio išsivysčiusiame pasaulyje beveik nebėra. Šiandien gamyklų cechuose dažnai atrodo tuščia, o štai greta biurų pastatuose pilna projektuotojų, IT specialistų, buhalterių, logistikos ekspertų, rinkodarininkų, klientų aptarnavimo specialistų, virėjų, valytojų – ir visi jie įvairiausiai prisideda prie gamyklos darbo. O už vartų dar aibė žmonių užsiima darbais, kurie padeda aprūpinti gamyklą. Tiksliai apibrėžti darbą gamyboje vis sunkiau.
Tačiau matant JAV našumo augimo tempus kyla klausimų, kiek darbo vietų bus sukurta gamyboje, ypač biuruose. Be to, kai kurie bręstantys gamybos laimėjimai reikalingą žmonių skaičių sumažins dar labiau. „Tikra tiesa, kad, pažiūrėjus į gamybos technologijas, kurias kuria MIT, darbuotojų joms dažnai visai nereikia arba reikia mažai, – sako S. Hockfield. – Bet tai ne priežastis nenorėti tokio pobūdžio gamyba užsiimti JAV, nes mažai darbo vietų reikalaujančius procesus aptarnauja milžiniška tiekimo grandinė, kurioje apstu darbo vietų ir daug ekonominės naudos.“
Įmonės dėl gamybos atsigavimo irgi nusiteikusios optimistiškai. „Stovime priešais potencialią gamybos revoliuciją“, – sako pažangių technologijų vadovas Michaelas Idelchikas iš tyrimų ir plėtros padalinio „GE Global Research“, priklausančio vienai didžiausių pasaulio gamintojų. Idėjos, nuo kurių viskas prasidės, gali atsirasti bet kur, ir būtent todėl jo laboratorija, įsikūrusi pastorališkame Niujorko valstijos kampelyje Niskayunoje, tyrimų centrus taip pat turi Bangalore, Miunchene, Rio de Žaneire ir Šanchajuje. Kalbant apie tikėtinas naujas darbo vietas, M. Idelchikas mano, kad į darbą gamyboje žiūrima trumparegiškai: „Žiūrint į visus, kurie prisideda, tai labai platus sektorius.“

Dvasia mašinoje
Daugybei darbų, kurie lieka gamyklų cechuose, reikės aukštos kvalifikacijos, įsitikinęs „Rolls-Royce“ gamybos vadovas Colinas Smithas: „Jeigu gamyba svarbi, turime pasirūpinti, kad švietimo sistemoje būtų būtinų medžiagų jos statybai.“ Jam rūpi ir bendrovės tiekėjai, nes daugelio šalių įmonės dėl ekonomikos nuosmukio apkarpė darbuotojų mokymą. Siekdama gauti norimų žmonių „Rolls-Royce“ atidarė naują Pameistrių akademiją, kad kasmet galėtų mokyti dvigubai daugiau žmonių (skaičių padidinti iki 400).

JAV bendrovės darbuotojų mokymą sumažino taip smarkiai, kad „pameistrystė turbūt visai išnyko“, svarsto Suzanne Berger, kartu su kitais vadovaujanti naujam MIT tiriamajam projektui „Gamyba inovacijų ekonomikoje“, kuris skirtas analizuoti, kaip įmonės konkuruoja. Daugeliui bendrovių atrodo, kad neverta mokyti, jeigu žmogus galbūt mes darbą dėl kito. S. Berger su kolegomis mano, kad viena iš perspektyvių pameistrystės alternatyvų būtų bendradarbiavimas tarp valstybinių koledžų ir vietinių bendrovių kuriant mokymo programas. Kartais bendrovės koledžams dovanoja gamybos įrangą.

Gamybą skaitmeninant, mokyti bus lengviau. Įmonės neranda pateisinimo gamybos įrangą, kuri galbūt veikia visą parą, stabdyti tam, kad praktikantai galėtų prie jos pasikrapštyti. Bet kompiuteriai gali imituoti gamybos sistemas virtualioje aplinkoje, o produktus irgi. Voriko universitete (Didžioji Britanija) yra patalpa su milžiniškais didelės raiškos ekranais; ji – virtualiosios realybės kambarys, kuriame modeliuojami trimačiai kuriami produktai, pavyzdžiui, automobiliai.

Šiandien nauja transporto priemonė kaip trimatis „skaitmeninis prototipas“ veikiausiai bus sumaketuota daug anksčiau nei bus surinkta. Ją galima apeiti, pasėdėti joje, treniruokliu atlikti bandomąjį važiavimą, išardyti ir perkėlus į virtualią gamyklą išsiaiškinti, kaip ją surinkti. Tą pačią programinę įrangą įmonėje gali naudoti ir kiti, įskaitant reklamos skyrių, kuris transporto priemonę nori pareklamuoti. Dabar sugeneruojami tokie puikūs skaitmeninių prototipų atvaizdai, kad jie dažnai naudojami ruošiant brošiūras ir televizijos reklamą, kai automobilis dar nepagamintas, pasakoja Grantas Rochelle – vienas iš vadovų programinės įrangos bendrovėje „Autodesk“ iš Silicio slėnio.

Daug gamyklose dirbančių žmonių teikia gamybai būtinas paslaugas. „Ateityje daugiau produktų bus parduodami aptarnavimo pagrindu, – sako Voriko universiteto Voriko gamybos grupės pirmininkas Kumaras Bhattacharyya. – Jeigu parduodi automobilį su dešimties metų garantija, reikia pasirūpinti, kad jis ir laikytų dešimt metų ir kad galėtum pasiūlyti paslaugų jo priežiūrai.“ Nepaisant aukšto nedarbo, kai kurie gamintojai sako, kad per mažai žmonių renkasi inžinerijos ir gamybos profesijas, bet K. Bhattacharyya prognozuoja, kad padės naujos technologijos, pavyzdžiui, trimatis spausdinimas: „Jeigu gali kažką pagaminti, žmonės susižavi daiktų darymu. Tuomet jie eina steigti įmonių.“

Arčiau, dar arčiau
Vienas sėkmingiausių inkubatorių naujoms įmonėms – pramonės branduoliai, tarp kurių Silicio slėnis yra garsiausias ir dažniausiai mėgdžiojamas pavyzdys. Bendrovės susiburia dėl įvairių priežasčių: įgūdžių, kurių galima gauti tam tikroje vietoje, specialių paslaugų koncentracijos ir rizikos kapitalo iš investuotojų, kurie gerai išmano jų rinką. Paprastai netoliese yra universitetų ir mokslinių laboratorijų, tad naujų idėjų generavimo procesą ir priemones tas idėjas versti produktais sieja glaudus ryšys. Jis neišvengiamai bus dar glaudesnis, atsiradus naujoms gamybos technologijoms. „Nūnai turime technologijų, kurias panaudoti galime tik tuomet, jei kur nors netoli tų inovacijų yra gamybos bazė“, – sako S. Berger. Pavyzdžių nereikia ieškoti toli nuo jos biuro.

(Scanpix nuotr.)

Gamykloms laikas atgimti.

Bostono biotechnologijų branduolyje dirba tiek didelės, tiek smulkios farmacijos įmonės, dažniausiai priviliotos regiono ligoninėse ir universitetuose vykdomų mokslinių tyrimų. Biologijos mokslų srityje gamybos pajėgumų plėtra yra glaudžiai susijusi su produkto vystymu, sako Nobelio premijos laureatas Phillipas Sharpas, kartu su kitais įkūręs įmonę, kuri dabar žinoma kaip „Biogen Idec“ – Masačusetso biotechnologijų bendrovė, kurios metinės pajamos siekia 5 mlrd. JAV dolerių. Pasak Ph. Sharpo, šiuo metu sektorių uždega nanotechnologijos. Jų pavadinimas kilęs iš žodžio, kuriuo vadinama milijardoji metro dalis. Kai medžiagos matuojamos nanometrais, jos dažnai turi unikalių savybių, ir dalį jų galima naudingai pritaikyti.

Nanotechnologijos leidžia gaminti naujas mažytes gydomąsias medžiagas su paviršiuje įrašyta informacija, kurią panaudojus jas galima nukreipti į konkrečias kūno ląsteles. Tokių medžiagų nešami vaistai galėtų praversti gydant tokias ligas kaip vėžys. Dabar jos gaminamos mažais kiekiais, pasakoja Ph. Sharpas; sunkiausia bus baigus klinikinius bandymus didinti procesų mastą. O tai irgi priklausys nuo to, ar produktas ir gamybos inovacijos dirbs ranka rankon, priduria jis.

Vaistai didžia dalimi tebėra gaminami senamadiškai – partijomis. Proceso metu surenkamos sudėtinės dalys (dažnai iš skirtingų šalių), apdorojus jas chemijos gamykloje paruošiama vaistinės medžiagos partija, tuomet kitoje gamykloje, kuri gali būti vėl kitoje šalyje, iš medžiagos pagaminamos piliulės, skysčiai arba tepalai. Tam reikia tai šen, tai ten vežti statines ir konteinerius, o daug inventoriaus stovi nenaudojamo. Tam gaištamas laikas ir eikvojami pinigai.

Bet vienoje Bostono laboratorijoje kuriamas kitoks vaistų gamybos būdas. Viename aparato, kuriame pilna vamzdelių, sraigtelių, diržų ir elektronikos, gale sudedamos žaliavos, kitame pasirodo piliulės. Ši bandomoji gamybos linija – bendras MIT ir šveicarų farmacijos milžinės „Novartis“ projektas ir pirmasis nepertraukiamos gamybos procesas farmacijos pramonei. Linijoje gaminama standartinio „Novartis“ vaisto kopija, nors dar ne rinkai, nes sistemą paruošti komerciniam naudojimui dar reikės 5–10 metų. Sistema grindžiama chemijos ir inžinerijos deriniu; vienus procesus ji paspartina, o kitus sulėtina, kad viskas drauge veiktų.

Pasak projekto direktoriaus Stepheno Sofeno, rezultatai teikia vilčių. Atskirų vaisto gamybos operacijų skaičius sumažintas nuo 22 iki 13; perdirbimo laikas (net atmetus medžiagų judėjimą iš vietos į vietą) sutrumpintas nuo 300 valandų iki 40. Ir tikrinama ne kiekviena medžiagos partija, bet stebima kiekviena gaminama piliulė, kad atitiktų reikiamą specifikaciją.

Nepertraukiama gamyba galėtų neatpažįstamai pakeisti farmacijos pramonę. „Vietoj milžiniškos, specialios gamyklos, aprūpinančios pasaulinę rinką, galėtum įsivaizduoti mažesnes, regionams pritaikytas gamyklas“, – sako S. Sofenas. Tokios gamyklos galėtų greičiau reaguoti į vietinę paklausą, ypač jeigu pratrūktų pandemija. Bostone bandoma linija tilps į standartinį konteinerį, tad ją būtų galima pastatyti bet kur. Dirbdama visą parą per metus ji gali pagaminti 10 mln. tablečių. Taip pat joje būtų galima gaminti specialias vaistų dozes konkretiems pacientams. Dėl nepertraukiamos gamybos daugiau gydymo priemonių galėtų būti komerciškai perspektyvios.