Bazinę normą, kuri svarbi kiekvienam, reikia taisyti
Finansuose tai – viena svarbiausių kainų. Tad įtarimai, kad LIBOR (Londono tarpbankine palūkanų norma) buvo manipuliuojama, kelia rimtą nerimą. LIBOR turi būti bankų skolinimosi kainos matas, ji – aibės kitų palūkanų normų pagrindas.
Atsižvelgus į svarbą, LIBOR apskaičiavimo būdas atrodo stulbinamai nerimtas. LIBOR normas kasdien reikia nustatyti penkiolikai skolinimosi terminų dešimčia valiutų. Tačiau objektyvių duomenų apie bankų skolinimosi kainą kasdien negausi, ir čia glūdi LIBOR problema. Britanijos bankininkų asociacija (BBA), atsakinga už LIBOR, tai apeina kasdien paklausdama bankų, kaip jiems atrodo, kiek jie turėtų mokėti, kad galėtų pasiskolinti. Tad LIBOR normos – kaip ir grąža iš normomis grindžiamų finansinių sutarčių, kurių vertė – 360 trln. JAV dolerių (penkiskart daugiau nei pasaulinis BVP) – priklauso nuo taikliausių spėjimų, o ne objektyvių duomenų.
Teoriškai vienas bankas įtakos LIBOR neturėtų daryti. Gavusi įverčius iš visų bankų (vienoje LIBOR „grupėje“ jų iki 20), verslo informaciją platinanti „Thomson Reuters“ sudaro sąrašą pagal dydį, nuo viršaus ir apačios atmesdama po 25 proc., kad neliktų per daug nukrypusių variantų. Tuomet apskaičiuojamas likusių variantų vidurkis ir BBA vardu paskelbiama LIBOR norma. Šiame etape paskelbiami ir kiekvieno banko variantai.
Bet kai finansavime tvyro įtampa, niekas nenori išsiskirti iš minios: sistemoje augant spaudimui, visiems bankams gali kilti pagunda pateikti dirbtinai sumažintus LIBOR įverčius. Be to, įtariama, kad, biržos prekiautojų prašymu, būta manipuliacijų grupės bankų LIBOR variantais. Išvien veikiant pakankamam biržos prekiautojų skaičiui, jie būtų apėję BBA „viršūnėlių ir šaknelių“ apsaugą, o bankai būtų pardavinėję palūkanų normų spėjimus kartu iškreipdami palūkanų normas. Būtų sunku įsivaizduoti, kaip finansiniam standartui pakenkti labiau.
LIBOR manipuliacijos gali priminti nulinės sumos žaidimą: esant mažesnėms palūkanų normoms, imantys paskolą mažiau moka, o indėlininkai mažiau gauna. Bet iškreiptos LIBOR normos neturėtų džiuginti net ir imančių paskolą. Tinkamai pasirinksi tik rūpestingai įvertinęs riziką. Kai viskas sklandu, pasvėrus riziką ir grąžą santaupoms parenkamos tinkamos investicijos. LIBOR – rizikos matavimo vienetas, o jį iškreipus procesas pažeidžiamas. Dėl finansinių iškraipymų atpigęs skolinimasis – nieko gero, o LIBOR galėjo prie to prisidėti.
Tvirtesnis pagrindas
BBA su bankais ir reguliuotojais tariasi dėl LIBOR reformos. Tobulinant pastarąjį kartą, 2008-aisiais, būta tik nežymių pataisymų: į LIBOR grupes įtraukta daugiau bankų. Metas imtis rimčiau. Viena iš radikalių idėjų – visą atsakomybę už normų nustatymą perduoti reguliuotojams. Bet jiems tuomet tektų vertinti kasdienį tarpbankinį skolinimąsi, o juk tai bankų veiklos šerdis. Jeigu įmanoma sukurti tikslią ir nešališką sistemą, bankų padėtis nustatyti LIBOR – geriausia.
Verčiau BBA pertvarkytų LIBOR užtikrindama normos paprastumą, skaidrumą ir atskaitingumą. Šie principai reiškia, kad LIBOR turėtų remtis realiu tarpbankiniu skolinimusi spragas užkaišant statistiniais metodais. Pačių bankų spėjimai turėtų būti paskutinė, o ne pirmoji priemonė. O reguliuotojai turėtų rinkti duomenis, galinčius padėti nustatyti LIBOR sukčius: iš bankų turėtų būti reikalaujama, kad pateiktų informaciją tiek apie kitų bankų skolinimosi kainą, tiek apie savo. Pateiktus variantus reguliuotojai galėtų tikrinti lygindami su objektyviais duomenimis apie bankinio sektoriaus riziką ir viešai skelbti apie piktnaudžiaujančius LIBOR.
Finansų sistemai reikia mato, kuris leistų vertinti, kiek bankai moka ir kokią riziką patiria santaupas versdami investicijomis. Kiti standartai, pavyzdžiui, centrinių bankų palūkanų normos bankinio sektoriaus rizikos nevertina, tad nėra adekvatūs. LIBOR šiuo atveju – tinkamiausias įrankis. Reikia skubiai apvalyti normą.
