Kodėl Europos lyderiams verta pagalvoti apie neįmanoma
Airiai pasitraukė iš sterlingo zonos. Baltijos šalys pabėgo nuo rublio. Išsiskyrė čekai ir slovakai. Istorijoje apstu pinigų sąjungų, kurios iširo. Kodėl negalėtų euras? Būtų jo tėvai numatę suirutę, gal ir nebūtų prasidėję su pinigų sąjunga – bent jau ne tokio ydingo formato, kaip dabar.
Euro kūrėjai manė kurią varžovą JAV doleriui. Bet vietoj to tam tikra forma atgaivino aukso standartą, kurio kadaise atsisakė jų pirmtakai. Negalėdamos devalvuoti valiutų keblumų kamuojamos euro zonos šalys konkurencingumą bando atgauti per „vidinę devalvaciją“, t. y. mažindamos atlyginimus ir kainas. Tai skausminga: Graikijoje ir Ispanijoje nedarbas perkopė 20 proc. O kreditoriai vis labiau piktinasi. Tad kodėl nenuėmus jungo? Gal sutartyse euras ir skelbiamas „neatšaukiamu“, bet sutartis galima keisti. Vienas tabu buvo sulaužytas pernai, kai Vokietija ir Prancūzija pagrasino išmesiančios Graikiją šiai pasiūlius surengti referendumą dėl naujų gelbėjimo sąlygų.
Viena priežasčių, kodėl euras laikosi, – nuogąstavimai, kad gali kilti neregėto masto finansinis ir ekonominis chaosas. Kita – impulsas ginti ne vieno dešimtmečio politines investicijas į Europos projektą. Tad nepaisant karčių žodžių gausos, Graikija gelbėjama antrą kartą. Vokietijos kanclerė Angela Merkel nūnai kalba, kad Graikijos pasitraukimas iš euro zonos būtų „katastrofiškas“. Tačiau A. Merkel nepasirengusi imtis veiksmų, kurie eurą stabilizuotų kartą ir visiems laikams. Sprendimas užkardą padidinti iki „800 mlrd. eurų“ ne toks reikšmingas, kaip atrodo: realus skolinimo pajėgumas sieks 500 mlrd. eurų. Be to, kol kas neverta tikėtis, kad bus bendrai įsipareigota už kurią nors valstybių skolos dalį.
Tad euro zona tebėra neapsaugota nuo naujų sukrėtimų. Rinkos iki šiol nerimauja, kad valstybės gali nevykdyti įsipareigojimų ir kad euras gali iš dalies arba visiškai žlugti. Sveikas protas sako, kad lyderiams vertėtų pagalvoti, kaip valdyti euro zonos skilimą. Dalis gal ir galvoja. Bet po kalbų, kad skilimas baigsis ekonominiu armagedonu, atvirai planuoti lyderiai nedrįsta.
Atviriausią mąstymą propaguoja britų idėjų kalvė, artima euroskeptiškai Konservatorių partijai: neseniai „Policy Exchange“ paskelbė penkis finalininkus, kurie varžosi dėl 250 tūkst. svarų prizo už geriausią planą, kaip valdyti euro zonos skilimą. Tai, kad laimėtojo organizatoriai nepaskelbė, turbūt rodo užduoties svarbą; finalininkų jie paprašė dar padirbėti ir idėjas pateikti dar kartą. (Vienuolikmetis olandas už piešinuką laimėjo 100 eurų kuponą.)
Bet kuri iš 17 euro zonos narių gali nepanorėti aukoti suverenumą dėl valiutos gelbėjimo.
Vienas iš penkių dalyvių, Jonathanas Tepperis, pateikia 69 atvejus iš praėjusio amžiaus, kai subyrėjo pinigų sąjungos. Anot jo, žala didžiuma atvejų nebuvo ilgalaikė. Tiesą sakant, euro atsisakymas nemalonumų turinčioms šalims padėtų greitai atsigauti. Be kitų, J. Tepperis remiasi Austrijos–Vengrijos imperijos galu ir piešia scenarijų, kaip galėtų pasitraukti tokios kaip Graikija. Naujiena netikėtai paskelbiama savaitgalį ir visi indėliai perskaičiuojami į drachmas, bankams liekant uždarytiems. Įvedamos kapitalo kontrolės priemonės, kad pinigai nenutekėtų į užsienį. Iš pradžių graikai operacijoms grynaisiais naudoja turimus eurų banknotus, pažymėtus užrašu ar antspaudu. Iš apyvartos jie išimami spausdinant drachmas. Pasienio kontrolė riboja nepažymėtų euro banknotų išvežimą. Finansų institucijoms duodama laiko atnaujinti programinę įrangą.
Reali euro problema ta, teigia J. Tepperis, kad daugeliui šalių gresia disbalansas ir didelės skolos. Graikijoje devalvacija padidintų eurais išreikštos skolos naštą. Ji palengvėtų Graikijos įstatymų reglamentuojamas obligacijas konvertuojant į drachmas. Užsienio įstatymų reglamentuojamos obligacijos būtų restruktūrizuotos. Pasak J. Tepperio, bankrotas būtinas atsigavimui. Jo formulę galima susumuoti trimis žodžiais: išėjimas, bankrotas ir devalvacija. Kito finalininko, Rogerio Bootle’o, teigimu, galbūt geriau pirmiausia išeiti Vokietijai ir kitoms stiprioms šalims. Tačiau, kad ir kaip vyktų skilimas, po jo bus tiek išlošusių, tiek pralošusių, taip pat aibė įmonių bankrotų ir teisinių košmarų. Užsiimantiems tarpvalstybine veikla paaiškės, kad keičiasi jų turto ir įsipareigojimų vertė. Pasak Neilo Recordo, sumos būtų tokio dydžio, o bylinėjimasis toks pragaištingas, kad eurą būtų geriausia panaikinti vos išėjus vienai šaliai, taip anuliuojant visas sutartis eurais.
Skirtingai nuo N. Recordo, kuriam priimtinesnis slaptumas, Jensas Nordvigas ir Nickas Firoozye savo darbe tvirtina, kad atviras nenumatytų atvejų planavimas sumažintų netikrumą. Jų manymu, bendra tarpvalstybinių pozicijų (įskaitant obligacijas, paskolas, išvestines finansines priemones ir apsikeitimo sandorius), kurias reglamentuoja užsienio įstatymai, vertė gali siekti 30 trln. eurų. Pasak jų, neigiamą poveikį būtų galima sumažinti visas sutartis eurais konvertuojant į modifikuotą Europos piniginį vienetą (ECU) – prieš eurą naudotą nacionalinių valiutų krepšelį. Paskutinė dalyvė, Catherine Dobbs, kiaušinius iš omleto siūlo susigrąžinti eurą padalijant į dvi zonas (ar daugiau): „trynių“ ir „baltymų“. Visi eurai visose šalyse būtų konvertuoti į fiksuotą abiejų kombinaciją. Tai apsaugotų indėlininkus (bent iš pradžių) ir sulaikytų kapitalą nuo nutekėjimo į kitas euro zonos šalis. Ilgainiui silpnesnis trynys nuvertėtų stipresnio baltymo atžvilgiu.
Planuoti iš anksto
Euro likimą turbūt lems ne tik ekonomika, bet ir politika. Valstybei skolininkei gali įgristi vidinė devalvacija. Kreditorius gali panorėti liautis rėmęs kitus. Ir bet kuri iš 17 euro zonos narių gali nepanorėti aukoti suverenumą dėl valiutos gelbėjimo. Bet skylant euro zonai blogiausias padarinys būtų chaotiškas irimas. Kai procesas tvarkingas, daugiau šansų, kad iš griuvėsių pavyks išgelbėti kitus Europos integracijos laimėjimus, ypač bendrąją rinką.
Tad euro zonos vyriausybėms reikia pagalvoti apie neįmanoma. Joks save gerbiantis generolas neatsisakytų planuoti nuspėjamą karą, kad ir kaip jam nepatiktų mintis, jog teks kautis.
