Automobolių pardavėjai nepasiduoda traukiami iš šešėlio
Iš Vakarų Europos į Lietuvą masiškai vežami kledarai nėra visiškai beviltiški. Šios mašinos pakankamai manevringos, kad apvažiuotų mokesčių inspektorių sustatytas kliūtis.
Ankstyvas žvarbus šeštadienio rytas Kauno automobilių turguje. Pasiryžau čia užsukti, kai beveik mėnesį interneto platybėse trukusios automobilio paieškos įstrigo besikartojančių nuotraukų ir panegirikos sraute. Virtualioje erdvėje bent jau susidariau įspūdį, kad už maždaug 4000 eurų, t. y. 13 800 litų, galiu tikėtis surasti nedidelę 7–9 metų vokiečių ar japonų gamybos mašiną.
Per daugiau kaip dvi turguje praleistas valandas apžiūrėjau, pasėdėjau, užvedžiau beveik 10 automobilių, iš pirmo žvilgsnio atitikusių iškeltas technines ir finansines sąlygas. Galiausiai simpatijos ir mane lydėjusių trijų „ekspertų“ argumentai nusvėrė vieno iš mažesnių „Toyota“ modelių naudai. Kelios meistrų autoservise pastabos ir pradinė 14 100 litų suma sumažėjo iki 12 800 litų. Liko įforminti sandorį. Dokumentus tvarkėme čia pat prie turgaus įsikūrusiame UAB biure. Administratorė per kelias minutes atspausdino sąskaitą faktūrą ir paragino pasirašyti. Dokumente užfiksuota, kad 2004 m. gamybos automobilį perku už… 3560 litų.
„Čia ne ta suma. Litais bus…“ – buvau tikra, kad netrukus išgirsiu atsiprašymą. „Kaip tai ne ta? Ta. Tokia ir yra suma už automobilį, kurį perkate“, – mane nutraukė ledinis administratorės balsas. „Bet aš jums moku beveik keturis kartus daugiau“, – vis dar naiviai tikėjau, kad skubėdama darbuotoja suklydo sumą įrašiusi eurais, o ne litais. „Ar jūs iš dangaus nukritote?! Taigi mes didesnės sumos negalime rodyti dėl mokesčių. Čia, turguje, taip parduodama 80 proc. mašinų, – iškošė per dantis administratorė ir atsisuko į vyruką, su kuriuo ir derėjausi dėl kainos. – Kiek kartų tau sakiau?! Susitark su klientais iš anksto, kad man čia tokių cirkų daugiau nebūtų. Jau antras atvejis per šią savaitę. Matai, kad žmonės nesusigaudo situacijoje…“
„Nesusigaudantiems žmonėms“ automobilio paieškas teko pradėti iš naujo. Paaiškėjo, kad turguje galima surasti transporto priemonę, kurią perkant nurodoma tikroji sumokėta suma, tačiau tai bus padaryta klastojant dokumentus. Jeigu pareikalausite įrašyti tikrąją sumokėtą sumą, jums teks susitaikyti, kad pirkimo ir pardavimo sutartį su jumis pasirašys ne mašiną siūlantis tarpininkas, o Hanzas, Peteris ar Janas, kuriam prieš tai priklausė automobilis. Tik viena smulkmena – ankstesnis savininkas nė neįtars, kad tiesiogiai jums „parduoda“ automobilį, o sandoris vyksta ne Vokietijoje, Prancūzijoje ar Italijoje, o Lietuvoje. Buvusio savininko parašą nė nemirktelėjęs padirbs čia pat, turguje, prekiaujantis asmuo. Tikroji sutartis, kurioje užfiksuota, kad Hanzas, Peteris ar Janas mašiną gerokai pigiau pardavė prekeiviui iš Lietuvos, atsidurs šiukšlių dėžėje.
Kasmet šešėlyje – 2 mlrd. litų?
Nenaujais automobiliais prekiaujančio Baltijos realizacijos centro (BRC) direktorius Mindaugas Slovikas tvirtina, kad pirkimo ir pardavimo sutarčių klastojimas šiuo metu Lietuvos turguose yra labiausiai paplitęs mokesčių slėpimo būdas. Pirkėjai, kaip pastebi įmonės vadovas, tampa reiklesni ir nebesutinka įforminti mažesnių sumų. Jie supranta, kad po metų ar dvejų pardavę automobilius brangiau nei pirko pagal oficialius dokumentus patys gali turėti rūpesčių dėl prievolės sumokėti gyventojų pajamų mokestį. Tačiau turgaus prekeiviai išranda vis naujų formulių, kaip nuslėpti pajamas ir nemokėti mokesčių.
„Man keista, kodėl valstybėje, kuri yra ES šalis ir į kurią įvežami automobiliai taip pat iš ES narių, kontroliuojančios institucijos neranda būdų, kaip įvesti tvarką. Pakaktų išanalizuoti bent dviejų šalių – Vokietijos ir Lietuvos – išvežtų ir įvežtų automobilių kainų balansą ir išryškėtų akivaizdūs skirtumai. Manau, kad per metus vokiečiai parduoda automobilių už pusę milijardo litų mažiau nei vėliau juos realizuojantys lietuviai“, – skaičiuoja M. Slovikas.
BRC, kuris Lietuvoje naudotų automobilių rinkoje užima apie 1 proc., duomenimis, kasmet šešėlyje turgaus prekeiviai sugeba nuslėpti apie 2 mlrd. litų pajamų. Tokį skaičių jis grindžia prielaida, kad beveik antra tiek, kiek skelbia oficiali statistika, į Lietuvą įvežama automobilių, kurių apskaitos netvarko nė viena institucija. Taigi per metus šalies biudžetas netenka mažiausiai 300 mln. litų, o įvertinus ir negautą PVM, ši suma galėtų padvigubėti. Palyginimui – pernai automobilių prekyba užsiimančių mokesčių mokėtojų indėlis siekė 345 mln. litų. Žinant, kad 2011-aisiais į Lietuvą oficialiai buvo įvežta 216,6 tūkst. automobilių (204,3 tūkst. – nenaujų), galima daryti prielaidą, kad už vieną mašiną valstybei buvo sumokėta vos 1,6 tūkst. litų mokesčių.
Tačiau nuslėptų pajamų vertinimas kelia rimtų abejonių Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) specialistams. VMI viršininko pavaduotojas Artūras Klerauskas tvirtino, kad šešėlio mastą nustatyti labai sunku, nes nenaujų automobilių prekyba užsiima ir fiziniai asmenys, kurie turėtų mokėti gyventojų pajamų mokestį, skaičiuojamą nuo užsienyje įsigyto ir Lietuvoje parduoto automobilio kainų skirtumo. Vis dėlto jis pripažino, kad šešėlis tebegaubia gana didelę naudotų automobilių prekybos dalį.
Prekeiviai įžūlėja
2011-aisiais buvo patikrintas beveik kas trečias iš beveik 2 100 automobilių prekyba užsiimančių mokesčių mokėtojų, kuriems nustatyta mokestinių prievolių už 10,9 mln. litų.
VMI specialistai vardija arsenalą priemonių, kurių pastaraisiais metais imtasi griežtinant automobilių prekybos priežiūrą. Mokesčių inspektoriai buvo ne kartą apsimetę pirkėjais ir turėjo progų įsitikinti, kaip mažinamos automobilių kainos, klastojamos pirkimo ir pardavimo sutartys. Dėl šių atvejų, kaip ir dėl sandorių įforminimo asocialių asmenų vardu, pradėti ikiteisminiai tyrimai. Analizuojant „Regitros“, draudikų duomenis, siekiama į dienos šviesą ištempti perpardavinėtojus, kurie oficialiai net nėra įregistravę individualios veiklos. Tokių 2008–2011 m. nustatyta 388.
Neretai VMI vienoje įmonėje nustato galybę pažeidimų. Užfiksuojama, kad bendrovės savininkas iš kasos pasiima nemažas pinigų sumas tai įforminęs kaip ilgalaikę paskolą be palūkanų. Tuo pat metu pristigus apyvartinių lėšų ir vadybininkai, ir savininkai „skolina“ lėšas įmonei. Pradėjus ieškoti į bendrovės apskaitą įtrauktų 200 automobilių, aiškinama, kad mašinos „išvažiavusios“ į turgų ar servisą, nors, „Regitros“ duomenimis, šios transporto priemonės jau seniai yra parduotos ir užregistruotos kitų asmenų vardu. Dar vienas dažnas pažeidimas – automobilius pardavusi užsienio įmonė pateikia deklaraciją, kad šis turtas parduotas Lietuvos įmonei, nors pastaroji nėra tokių prekių įtraukusi į apskaitą. VMI tenka ieškoti dabartinių savininkų ir klausti, už kiek šie įsigijo transporto priemonę. Beveik visada taip narpliojamas tikrosios turto vertės rebusas.
Pasitaiko ir vadinamoji „prekių nusodinimo schema“, kai bendrovė deklaruoja, kad automobiliai buvo parduoti užsienyje, todėl jai nereikėjo mokėti PVM, o paaiškėja, kad jie liko Lietuvoje. Taip viena įmonė, kurios sandorių vertė siekė apie 2 mln. litų, išvengė prievolės sumokėti beveik 400 tūkst. litų PVM.
Galimai rizikingų mokesčių mokėtojų sąrašuose atsidūrė 347 įmonės ir 341 gyventojas. Taip pat įtarimų sukėlė 20 įmonių, 2008–2011 m. laikotarpiu vykdžiusių automobilių importo iš JAV muitinės procedūras (dideliais kiekiais, dažniausiai mažomis importo statistinėmis vertėmis), tačiau daugybę metų deklaravusių nuostolingą veiklą ir nemokėjusių pelno mokesčio.
Taigi VMI, 2008–2011 m. atlikusi analizę, paskelbė, kad prekyba automobiliais yra „viena iš ekonominės veiklos sričių, kurioje yra aukšta rizika, susijusi su gautų pajamų neapskaitymu, neregistruota veikla, nelegaliu darbu, mokesčių vengimu, buhalterinėje apskaitoje neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimu, taip pat tai yra viena iš rizikingų sričių tarptautinio sukčiavimo požiūriu“.
Ir kas iš to? Akivaizdu, kad prievaizdų reidai ir gresiančios baudos nė kiek negąsdina turgaus prekeivių, kurie nesislapstydami išvengia mokesčių naštos.
„Lietuva išsiskiria vienu bruožu – šešėlinės ekonomikos reiškinių toleravimu. VMI skiria tam daug išteklių, tačiau nelegalios veiklos šaknys yra pernelyg gilios, kad padėtis pasikeistų dinamiškai, – apie turguje įsitvirtinusias tradicijas kalba A. Klerauskas. – Prekyboje naudotais automobiliais, kaip ir taksi paslaugų versle, įmonė tėra popieriukas, į kurį įvyniota fizinių asmenų vykdoma ekonominė veikla.“
Vieno sprendimo nėra
„Tik iš šalies žiūrint atrodo, kad perparduodant mašinas galima uždirbti tūkstančius ar milijonus. Galvojate, kad mes iš vokiečių perkame automobilį po tūkstantį eurų, o Lietuvoje – parduodame po keturis ar penkis ir skirtumą įsidedame į kišenę? Absurdas. Kartais nieko nelieka. O kartais „einam į minusą“, – įrodinėjo iš Vokietijos automobilius vežantis kaunietis.
Pašnekovas lenkia pirštus ir skaičiuoja išlaidas: apie 500 litų gali atsieiti kelionė iki Vokietijos, nakvynė ir maistas, kol surandami automobiliai, už kiekvieną mašiną tenka pakloti po tūkstantį litų parvežti automobilvežiu, dar nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių gali atsieiti mašinos remontas, o kur – salono valymas, variklio plovimas, mokesčiai už stovėjimą turguje ir t. t.
„Taip ir susidaro kainų skirtumai, ypač kai įvertini savo paties darbą. Be to, net kai kurie užsieniečiai nesutinka sutartyje nurodyti tikslios automobilio pardavimo sumos. Jie irgi siekia sandorį oficialiai įforminti kuo mažesne suma dėl mokesčių“, – įrodinėjo pardavėjas.
Jis neabejojo, jeigu valstybė priverstų visus tarpininkus mokėti mokesčius, ši našta tuoj pat būtų perkelta ant pirkėjų pečių.
Kad naudoti automobiliai turguose pabrangtų mažiausiai 15 proc., pripažino ir BRC vadovas M. Slovikas. Tačiau kaip išpainioti šį Gordijaus mazgą, oficialiai dirbančio verslo atstovai nežino. Išnaikinti fiktyvias pirkimo ir pardavimo sutartis būtų galima įteisinus nuostatą, kad registruojant automobilį dalyvautų ir pirkėjas, ir pardavėjas – tuomet labai greitai paaiškėtų, kad Hanzas iš tiesų yra Vytas arba Petras.
Tačiau VMI specialistai atkerta, kad toks reikalavimas ne tik pažeistų ES laisvo prekių judėjimo principą, bet ir suvaržytų verslą. A. Klerauskas daro prielaidą, kad didesnis suvaržymas galėtų paskatinti šio verslo atstovus dar labiau vengti mokėti mokesčius.
„Padėtis šiek tiek gerėja. Tačiau viskam, matyt, reikia laiko. Nėra tokios paprastos priemonės, kuri leistų iš karto išspręsti šią problemą. Vieno vaisto rasti nepavyks“, – pripažino VMI viršininko pavaduotojas.
