Pomirtinio gyvenimo dilemos socialiniuose tinkluose
Naujoji „Facebook“ laiko linija prasideda nuo žmogaus gimimo. Logiška šios linijos pabaiga – įrašas apie mirtį. Tačiau jeigu mirusieji realiame pasaulyje yra palaidojami, virtualiajame jų internetiniai „aš“ – „Facebook“ profiliai, tinklaraščiai, asmeniniai puslapiai išlieka. Kaip internetas pakeitė gyvenimą, bendravimą, taip jis pakeitė gedėjimą ir mirusiųjų atminimą. Kartu iškėlė ir įvairias dilemas – kaip gedėti, kaip saugoti atminimą ir ar apskritai jį saugoti.
Mirusieji atmintyje pasilieka ilgą laiką. Bet skaitmeninėje atmintyje – internete jie išlieka nepakitę – išeina palikdami savo akimirksnio mintis, nuotaikas. Jau kurį laiką kirbėjo mintis pažiūrėti, kokie tie aktyviai „Facebook“ dalyvavusių internautų pomirtiniai profiliai, pasidomėti, ką žmonės mano apie jų palikimą.
Vieno draugo padedamas radau neseniai mirusio jauno vaikino profilį. Po nutrūkusių jo paties įrašų sienoje buvo draugų žinutės „ilsėkis ramybėje“, prisiminimai, motinos iki šiol sienoje liejama širdgėla jautriomis eilėmis, palinkėjimais ir mintimis, skirtomis išėjusiam sūnui. Raudos ir žodžiai, kuriais artimuosius palydi gedėdami mintyse, čia apnuogintos ir atviros. Graudinantis vaizdas.
Bandžiau susisiekti su ja ir paklausti, ką jai reiškia šis sūnaus profilis, tačiau atsakymo į savo laišką nesulaukiau.
Paprašiau draugų tame pačiame „Facebook“ portale pasidalyti mintimis, ką jie galvoja apie mirusiųjų skaitmeninį palikimą socialiniame tinkle. Kiek žmonių – tiek nuomonių. Vieniems atrodė geriausia palikti viską taip, kaip yra, kiti svarstė apie vienokį ar kitokį profilio pavertimą į memorialinį puslapį. Dar kiti teigė, kad reikėtų trinti, nes tai keltų per daug skausmo.
„Socialinis tinklas yra skirtas gyvam bendravimui. Nenorėčiau, kad po kokių 40 metų čia būtų lavonynas, – teigė už mirusių „Facebook“ profilių ištrynimą pasisakiusi Jekaterina R. – Manau, kad turėtų nelikti (jokių memorialinių profilių – red. past.). Nėra tai joks memorialas. Man atminimas yra mūsų bendrai darytos nuotraukos ir asmeniniai prisiminimai.“
Psichologė Vilma Kuzmienė, VšĮ „Gera būsena“ vadovė, laikosi nuomonės, kad mirusiųjų profilių nederėtų laikyti viename rate su gyvaisiais.
„Įsivaizduokime analogiją – vaikų žaidimo aikštelėje smėlio dėžėje žaidžia vaikai. Ir atvažiuoja laidotuvių procesija palaidoti smėlio dėžėje žmogų, nes jis čia labai mėgdavo žaisti. Vis dėlto kapinės visame pasaulyje turi savo vietą ir mes nelaidojame žmonių bet kur, – teigė ji. – Laikymas mirusiojo paskyrą socialiniame tinkle trikdo jo draugus.“
Mirusiojo gedėjimas, profilio palikimas socialiniame tinkle, kuris yra iš esmės viešas, anot V. Kuzmienės, yra savo skausmo eksponavimas. „Kita vertus, visi gedime skirtingai, kai kuriems galbūt tai ir padeda“, – sakė psichologė, bet pridūrė, kad tai gali pailginti gedėjimą. Vietoje to virtualųjį gedėjimą galima perkelti į internetines kapines-memorialus, pavyzdžiui, Virtual-Cemetary.org, eobituary.com, kuriuose galima ir uždegti virtualias žvakutes, pasidalyti su kitais artimaisiais savo prisiminimais apie velionį. „Aš ištrinčiau. Ir norėčiau, kad mane ištrintų“, – sakė V. Kuzmienė.
Skausmingi prisiminimai
Paliekami profiliai, vis primindami apie mirusįjį, liūdina artimuosius, draugus ir įtraukia į nejaukias situacijas – mirusio žmogaus vardas pasirodo siūlomų draugų rate, prie reklamų, siūloma pasveikinti jį su gimtadieniu.
„Visai neseniai keli žmonės sveikino su gimtadieniu, o dar ir geros sveikatos linkėjo pernai nuo vėžio mirusiai buvusiai mano kolegei. Jos profilio paieška dabar neberodo – matyt, kažkas po tokių groteskiškai atrodžiusių sveikinimų susirūpino ir pasistengė, kad pagaliau užblokuotų ar panaikintų. Atrodė tikrai žiauriai“, – pasakojo Giedrė B.
Virtualybėje gyvuojantis profilis primena apie mirusį jo artimiesiems kaskart, kai kažkas parašo jo sienoje žinutę.
Neseniai BBC kalbino amerikietę, kurios 5 metais jaunesnė sesuo Janna Moore Morin 2009 m. pabaigoje žuvo autoavarijoje. Janna buvo aktyvi „Facebook“ vartotoja, daug bendraudavo, nuolat atnaujindavo savo profilį.
„Po jos mirties šimtai žmonių, kurie prisijungdavo prie jos profilio ir palikdavo žinutes, kad jos ilgisi“, – pasakojo Jannos sesuo. Praėjus beveik 2,5 metų jos atminimui sukurtas puslapis vis dar gyvas – tėvas nuolat įkelia nuotraukų, žinučių.
Sesuo sako, kad su Jannos mirtimi jau susitaikė, tačiau kaskart prisijungus prie „Facebook“ pasirodanti jos nuotrauka primena apie netektį.
„Facebook“ portalas siūlo artimiesiems mirusiųjų profilius paversti memorialiniais – jų nebebūtų galima surasti paieškoje, uždraudžiama prie jų prisijungti, jie paslepiami nuo kitų nei esami draugai vartotojų, nors draugai galėtų rašyti šio profilio sienoje. Jeigu artimieji pageidauja, „Facebook“ gali ištrinti profilį, bet apie prisijungimo slaptažodžio atskleidimą kalbos ir būti negali.
Tačiau „Facebook“ priemonės sulaukia kritikos ir iš tų, kurie nori išlaikyti atminimui profilį, ir iš tų, kurie norėtų ištrinti. Pirmiesiems užkliūva tai, kad „Facebook“ panaikina visus mirusiojo rašytus būsenos atnaujinimus, taigi, profilyje nebelieka vieno svarbiausių dalykų – išėjusiojo išsakytų minčių.
Antriesiems kliūva pernelyg didelis popierizmas – socialinio tinklo administracijai tenka siųsti įrodymą apie mirtį: nuorodą į paskelbtą nekrologą, mirties liudijimą.
Keli JAV Nebraskos valstijos senatoriai siekia įteisinti galimybę mirusio artimiesiems gauti prisijungimą prie „Facebook“, „Twitter“, kitų interneto svetainių profilių, kad galėtų juos uždaryti patys.
Pakeliui į amžinybę
Tačiau yra žmonių, kurie pageidauja, kad jų internetinis „aš“ išliktų ilgiau, nei jie patys.
Iki išplintant internetui, nemirtingumas kitų atmintyje, knygose ir užrašuose buvo garsenybių, žvaigždžių, iškilių asmenybių išimtinė teisė. Dabar su internetu įsiamžinti gali beveik kiekvienas.
Skelbdami „Facebook“, tinklaraščiuose, el. laiškuose savo gyvenimo naujienas, mintis, nuotraukas, diskutuodami ir komentuodami internautai kartu rašo savo gyvenimo istorijas, kupinas autentiškų minčių ir smulkiausių detalių. Labiausiai tai panašu į dienoraštį, kurį rašė paauglystėje ir kuriame viskas vyksta „čia ir dabar“. Šių istorijų, kurios išliktų vaikams, anūkams, galbūt ir proanūkiams, neiškraipytų pasakotojų fantazija ir atmintis.
Kai kurie žmonės, tokie kaip amerikietis Cameronas Huntas, to ir siekia. Kaip rašo „The New York Times“, noras palikti po savęs tikslią, pavyzdinę skaitmeninę, „originalią enciklopediją apie save patį“ atsirado po to, kai mirusi jo senelė paliko užrašytas šeimos istorijas ir senas skaidres, kurios buvo pernelyg išblukusios, kad jose kas nors matytųsi.
„Praradau prisiminimus, kurie man buvo brangūs. Pamaniau, kad turiu kažko imtis“, – sakė jis. Jis naudojasi „Twitter“, „Facebook“, „Flickr“, „LinkedIn“ ir kitomis įvairiomis interneto paslaugomis, kaupia el. laiškų kolekciją ir žada palikti pinigų banko sąskaitoje, kad po jo mirties paskirtas žmogus valdytų visą informaciją, skaitmenizuotų trūkstamą ir padėtų artimiesiems surasti reikiamas žinias.
Tik laiko klausimas, kada testamentuose – kad ir kokia forma jie būtų pareikšti – atsiras vietos ir nurodymams, kaip elgtis su kibernetiniu palikimu – profiliais, tinklaraščiais ar net avataromis – virtualiaisiais „aš“ žaidimuose, kibernetinėse bendruomenėse ir ten sukrautais virtualiaisiais turtais. Pasirinkimas, ką daryti su savo ar artimųjų internetinėmis tapatybėmis po mirties, yra ir tikriausiai išliks nulemtas asmeninių motyvų, šeimos tradicijų ir sentimentalumo.
