Žaismingas menininkų gyvenimas Paryžiuje
Prancūzų ir kitų Vakarų Europos tautų literatūroje, ypač XX a. pirmosios pusės, gausu bohemos gyvenimo ženklų. Dažniausiai dominuoja kavinė, miestas kaip bohemos erdvė. Lietuvių literatūra negausi tokių romanų ar poezijos – tėra kelios užuominos apie tarpukario Kauno restoranus ir sovietinės „Neringos“ kavinės mitas. Bohemą kaip laisvą santykį su gyvenimu kelis sovietinius dešimtmečius buvo pakeitusi vidinė emigracija. Taigi bohemą iki šiol esame linkę suprasti kaip gyvenimo būdą, kuris kyla ne iš mėgavimosi, o iš nepasitenkinimo. Gal todėl bohemą beveik visada siejame su klinikiniu alkoholizmu.
Liūnės Janušytės romanas „Korektūros klaida“, parašytas tarpukariu, ketvirtajame dešimtmetyje, yra subtilus kūrinys, atskleidžiantis jaunų lietuvių menininkų, gavusių valstybės stipendijas stažuotėms, žaismingą gyvenimą Paryžiuje be santykių įtampos, tarytum nesirūpinant rytojumi, nekuriant planų, nes visas gyvenimas tėra „korektūros klaida“, o ne kruopščiai numatytų įvykių seka. Tokį buvimą palaiko ir Prancūzijos sostinės lengvumas, matomas iš socialinių ir psichologinių detalių. L. Janušytė ir jos draugai Juozas, Viktoras ir Paulius (atpažįstamas aktorius Juozas Miltinis, dailininkai Viktoras Petravičius ir Paulius Augius) savo dienas leidžia bohemiškai dėl laisvės pojūčio esant Vakaruose, o ne dėl neišsipildžiusių vilčių. „Korektūros klaidos“ grožis yra užfiksuotas momentas: dar nenusibodęs, nevirtęs niūria kasdienybe situacijos ar įvykio naujumo dvelksmas. Tai – atsipalaidavusio nuo įsipareigojimų žmogaus stabtelėjimas prieš ateities rimtumą, apie kurį veikėjai dar nemąsto, tik nujaučia, kad palaimingas Paryžius jiems yra laikinas. Bohemos akimirkos – tai bandymas lengvai ir neskausmingai suvokti naują aplinką, laiką ir žmones.
Kaip pažymi kartu su romanu knygoje publikuojamo straipsnio „Liūnės Janušytės Paryžius ir Lietuva“ autorė Solveiga Daugirdaitė, kūrinio pasirodymo metu daug diskusijų kėlė jo autobiografiškumas – autoriaus ir pasakotojo sutapimas. Tuo, dar ne postmoderniu, laiku buvo įprasta, kad literatūra turi būti pagrįsta daugiau fikcija nei realiu gyvenimu. Romano autobiografiškumą vizualiai patvirtina originalios Viktoro Petravičiaus iliustracijos, pakartotos ir aptariamame antrajame leidime. Šiandien „Korektūros klaidos“ asmeniškumas labai traukia ir leidžia knygą skirti prie vadinamosios „gyvenimo būdo“ literatūros. Autoriaus ir pasakotojo suartėjimas mūsų laikais jau tapo populiariosios literatūros žyme. Prie tokių skaitinių lietuvių skaitytojai, tarsi gyventų prieš septyniasdešimt metų, turi pratintis iš naujo. Lietuvių literatūroje iki šiol įprastesni rimti, ideologija (nesvarbu, sovietine, egzistencine ar vartojimo manijos) pagrįsti kūriniai. L. Janušytės romanas vertingas tuo, kad autorė sukūrė net Vakaruose neįprastą populiariosios literatūros knygą be jokio ideologinio atspalvio, tik su sarkastiška toli likusios Lietuvos kritika. Turbūt visų laikų valdžia suprato didelę galimybę veikti mases ne elitine, o masine literatūra. „Korektūros klaida“ – tai tarpukario lietuvių vidinės laisvės liudijimas.
L. Janušytė meniniame tekste kelia ir šiais laikais tebeaktualią lietuvių kitoniškumo problemą. Juk mūsų tautietė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kaip ir dabar, paryžiečiui turbūt labiau egzotiška nei juodaodis (romane pasakojama Liūnės ir juodaodžio Moriso meilės istorija). Pagrindinis migracijos iš laisvos Lietuvos tada ir dabar skirtumas – L. Janušytė ir jos draugai nebandė neigti savo šaknų ir charakterio.
Esminis klausimas, kurio atsakymo reikia ieškoti: kaip mums dabar išsaugoti arba išsiugdyti laisvą boheminį socialinį santykį, kai beveik visi, išvykę svetur, susirūpinę tikslu „užkalti pinigą“. Kitaip sakant, reikia stengtis prisiminti savo nerimtumą (taigi – ir tikrumą) arba nenustoti iš tiesų gyventi, nes tik tai, kas iš pažiūros tuščia, slepia pilnatvę.
Liūnė Janušytė, „Korektūros klaida“, „Studija be pykčio“, 2011 m., 192 p.
