Bet pergalės nebūtinai susijusios su įnoringos ir sunkiai apčiuopiamos Fortūnos šypsniais
Šalia sėkmės ir Fortūnos yra ir žmonės su švilpukais. Niekas ir niekada negalės tiksliai apskaičiuoti, kiek teisėjų klaidos nulemia rezultatą, ypač komandinėse sporto šakose. Kaip būtų susiklostęs Futbolo asociacijos taurės pusfinalis tarp dviejų Londono ekipų „Chelsea“ ir „Tottenham Hotspur“, jei arbitras Martinas Atkinsonas nebūtų susipykęs su regėjimu ir neužfiksavęs antrojo įvarčio (kurio nebuvo) į „Spurs“ vartus?
Rungtynės baigėsi įspūdinga aristokratų pergale 5:1, todėl bet koks pašalinis stebėtojas paprasčiausiai pareikštų – vienas nebūtas įvartis nieko nelėmė. Taip atrodytų iš pirmo žvilgsnio pamirštant, kad sporto pasaulyje ne viską lemia vien fiziniai parametrai. Atvirkščiai – galima drąsiai teigti, kad neteisingai įskaitytas įvartis visiškai išmušė iš pusiausvyros „Tottenham“ žaidėjus ir po to jie tapo paprasčiausia patrankų mėsa savo varžovams.
M. Atkinsonas už savo klaidą atsiprašė „Spurs“ trenerio Harry Redknappo, ir jo liapsusą (beje, ne vienintelį rungtynėse) galima pateisinti. Visi yra žmonės. Klysta treneriai, klysta futbolininkai, neišvengiamai klysta ir teisėjai. Bet šiame straipsnyje keliamas kitas klausimas – kodėl, artėjant futbolo ir krepšinio sezonų pabaigai, arbitrai vis dažniau klysta favoritų naudai? Ar prie posakio „Sekasi geresniems“ reikėtų pridėti ir naujadarą – „Švilpiasi geresniems“?
Pradžioje buvo B. Kuipersas
Balandžio 3 d., „Camp Nou“ stadionas. Atsakomosios UEFA Čempionų lygos rungtynės tarp „FC Barcelona“ ir „AC Milan“. Pirmasis susitikimas baigėsi 0:0, todėl viskas šioje intriguojančioje poroje dar buvo prieš akis. 32-ąją minutę Antonio Nocerino išlygino rezultatą (1:1) ir „Barca“ pakibo ant bedugnės krašto. Neilgam. Aštuonioms minutėms, kai į Europos milžinų kovą nusprendė įsijungti arbitras iš Olandijos Bjornas Kuipersas.
Po „Barcos“ pakelto kampinio vienoje mėsmalėje susidūrė „Milan“ gynėjas Alessandro Nesta ir du šeimininkai – Sergio Busquetsas ir Carlesas Puyolis. Nors kamuolys skriejo toli nuo šios trijulės, B. Kuipersas iš karto parodė į 11 metrų žymą – A. Nesta prasižengė prieš S. Busquetsą. Ir taip pakartojimas parodė, kad S. Busquetsas tikrai buvo nežymiai pastumtas. Yra tik kelios problemos – prieš tai patį A. Nestą stūmė C. Puyolis, o tokie pasistumdymai, kaip vykęs tąkart „Camp Nou“, yra tapę šiuolaikinio futbolo kasdienybe. Paprastai tariant – jei teisėjai į imtynių veiksmus baudos aikštelėje po standartinių situacijų žiūrėtų taip preciziškai, kiekvienose Čempionų lygos ir „Premier“ lygos rungtynėse pamatytume mažiausiai 5–6 baudinius.
B. Kuiperso sprendimas buvo skandalingas dėl kelių aspektų. Jei jis ir įvertino situaciją „pagal taisyklių paragrafus“, kodėl vėliau nebuvo skirtas 11 m baudinys, kai baudos aikštelėje ne ką menkiau buvo apstumdytas „AC Milan“ lyderis Zlatanas Ibrahimovičius? Kita vertus, tai buvo antras 11 metrų baudinys į Italijos komandos vartus per 30 minučių. Čempionų lygos ketvirtfinalio atsakomojoje dvikovoje!
Futbolo pasaulis po šių rungtynių skilo į dvi dalis. Ir „nenugalimosios“ Katalonijos ekipos gerbėjų po tokių epizodų tikrai nepadaugėjo. Niekas nesako, kad „Barcelona“ perkasi teisėjų palankumą. Bet atidžiai stebint „Barcos“ žaidimą akivaizdu, kad ji tą palankumą jau turi. Komandos treneris Pepas Guardiola po rungtynių gerokai prakaitavo aiškindamasis dėl palankių teisėjų sprendimų. Kurių, įdomiausia, „Barcelonai“ net nereikėjo. Šeimininkai visiškai dominavo ant vejos (pagal smūgius pirmavo 17:2) ir greičiausiai būtų svečius iš Italijos pribaigę be niekieno pagalbos.
„Baudinys iš tikrųjų buvo slidokas. Situacija nėra iš maloniųjų, bet futbolo istorijoje yra buvę ir baisesnių klaidų, pavyzdžiui, Diego Maradonos „Dievo ranka“ ar prancūzų įmuštas įvartis į airių vartus po žaidimo ranka, garantavęs kelialapį į pasaulio čempionatą. Nesiryžčiau sakyti, kad teisėjas baudinį skyrė iš blogų sumetimų, norėdamas padėti „Barcelonai“. Klaidų pasitaiko, nuo jų niekas neapsaugotas“, – rungtynes „Camp Nou“ žurnalui IQ komentavo buvęs FIFA kategorijos arbitras Paulius Malžinskas.
Stebuklai „Svajonių teatre“
Rašant šias eilutes, „Manchester United“ klubas likus keturiems turams iki Anglijos „Premier“ lygos sezono pabaigos turėjo 5 taškų persvarą prieš „Manchester City“. Vienas iš „miestiečių“ klubo vadovų Patrickas Vieira neseniai pareiškė, kad galingą spurtą antroje sezono pusėje „raudonieji velniai“ surengė ne be teisėjų pagalbos.
„United“ strategas Alexas Fergusonas tokias kalbas iškart atmetė, bet kai kurie faktai kalba patys už save. „Raudonieji velniai“ per 34 mačus mušė vienuolika 11 metrų baudinių. Artimiausi šios statistikos kategorijos persekiotojai „Man City“ ir „Blackburn Rovers“ – gerokai mažiau (po 8 baudinius).
„Raudonųjų velnių“ namų arena – „Old Trafford“ stadionas, dar vadinamas „Svajonių teatru“ – pastarosiomis savaitėmis iš tikrųjų regėjo „svajonių“ baudinius. Arbitras Lee Masonas net išvarė iš aikštės „Queens Park Rangers“ kapitoną Shauną Derry už pražangą prieš Ashley Youngą, kurios… nebuvo. Po savaitės tas pats A. Youngas vėl pademonstravo „nardytojo“ sugebėjimus baudos aikštelėje, o tai baigėsi baudiniu į Birmingamo „Aston Villa“ ekipos vartus.
1986 m. Pasaulio čempionate „Dievo ranka“ įvartį įmušęs D. Maradona iki šiol kelia aistras futbolo pasaulyje.
Po šio epizodo net A. Fergusonas pripažino, kad A. Youngo kritimas buvo pernelyg dramatiškas, bet faktas tas, kad retos „Man United“ rungtynės praeina be kontroversiškų teisėjų sprendimų. Vieša paslaptis, kad „raudoniesiems velniams“ itin didelį palankumą rodo vienu geriausių Europos teisėjų laikomas Howardas Webbas. Nuo 2010 m. viename socialiniame tinkle veikia „Howardas Webbas grupė – geriausias „Manchester United“ žaidėjas“, turinti daugiau nei 15 tūkst. gerbėjų.
Šį sezoną bene garsiausiai H. Webbas nuskambėjo tada, kai „Manchester United“ vasario pradžioje išsikapstė iš 0:3 duobės per rungtynes su Londono „Chelsea“. Išsikapstė po dviejų H. Webbo per 12 minučių paskirtų abejotinų 11 metrų baudinių… Simboliška ir tai, kad tuometis „aristokratų“ treneris Andre Villas-Boasas nebuvo nubaustas už audringą teisėjo kritiką…
Tačiau arbitrų švilpukai Anglijoje palankūs ne vien „Man United“. Visai neseniai tas pats „Chelsea“ laimėjo labai svarbias rungtynes prieš „Wigan Athletic“ 2:1, bet abu įvarčius įmušė iš akivaizdžių nuošalių. Linijos teisėjas buvo nušalintas nuo kitų rungtynių, o Anglijos arbitrų vadovas Mike’as Riley atsiprašė „Wigan“ klubo, tačiau trys taškai vis tiek atiteko dėl vietos Čempionų lygoje kovojančiai Londono „Chelsea“. Nori nenori, peršasi išvada, kad teisėjai čempionatų pabaigoje palankesni tiems, kurie yra lentelės viršuje, turi skambesnį vardą, daugiau pinigų ir daugiau žvaigždžių.
Teisėjai čempionatų pabaigoje palankesni tiems, kurie yra lentelės viršuje, turi skambesnį vardą, daugiau pinigų ir daugiau žvaigždžių.
Tai iliustruoja ir toks paprastas reiškinys kaip rungtynių pabaigoje pridedamos papildomos minutės. Jei įvarčio reikia favoritams, minučių visada būna viena kita daugiau, nei sugeba suskaičiuoti neutralūs žiūrovai. Skaičiavimas paprastas – už žaidėjo keitimą pridedama pusė minutės, jei futbolininkai patiria traumą, viena minutė.
Tiesa, P. Malžinskas teigė šioje srityje nemalonių tendencijų nematąs. „Pietų Amerikoje gal ir būna, kai komanda pergalingą įvartį įmuša 104 ar 105-ą minutę. Europoje tai griežčiau sekama. Aišku, teisėjams paliekama laisvės, jei laiminti komanda akivaizdžiai tempia laiką. O jei laimi silpnesni, jie visada bando pagudrauti“, – teisėjavimo subtilybes dėstė dabartinis Sekmadienio futbolo lygos vadovas.
Žalią šviesą žvaigždėms
Teisėjų „pagalbą“ turtingiausiems klubams galima paaiškinti ir kitaip, jei atmetame paprasčiausią korupciją, o, sutikite, paaiškėjus, kad savo įvaizdį išpuoselėjusi „Barcelona“ verčiasi tokia praktika, futbolo pasaulis išgyventų Didįjį Sprogimą.
Kaip skelbia sena romėnų patarlė – kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui. Išverčiant į dabartinio futbolo kalbą, Cristiano Ronaldo ar Lionelis Messi aikštėje yra labiau privilegijuoti nei, tarkime, Darvydas Šernas ar Marius Stankevičius.
Žinoma, Čempionų lygos pusfinaliuose tokių didelių takoskyrų tarp futbolininkų nėra ir negali būti, bet romėnų patarlė vis tiek galioja. Dabartinis futbolas (ir jį supanti didžiulė televizijos ir reklamos industrija) remiasi žvaigždžių spindesiu, o šis spindesys neišvengiamai akina visus, įskaitant teisėjus. Be to, dar prisideda ir nuolatinis trenerių spaudimas, kad ryškiausios žvaigždės būtų saugomos nuo narčių varžovų. Todėl kartais jos saugomos net pernelyg akylai.
„Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti, kad teisėjas išvarytų iš aikštės Messi ar Ronaldo, nes tai pradėtų didžiulę sniego laviną ir būtų visur aptarinėjama. Sutinku, kad tas žvaigždžių aspektas galioja, bet jis plaukia iš pasąmonės. Žaidėjų įvaizdis, vardas, autoritetas veikia teisėjų veiksmus, nors jie to galbūt ir nesuvokia, – aiškino P. Malžinskas. – Bet tai nereiškia, kad žvaigždėms leidžiama absoliučiai viskas. Jie taip pat būna nubaudžiami, nors į jų veiksmus žiūrima kiek atlaidžiau nei į paprastų futbolininkų.“
Žvaigždžių sindromas veikia ne tik futbolo aikštėse. Tokia pati situacija yra ir krepšinyje, o NBA lyga, galima sakyti, tuo ir gyvena. Europoje žvaigždėms nuolaidžiaujama mažiau, tačiau kada pastarąjį kartą matėte, kad Juanas Carlosas Navarro būtų nubaustas technine pražanga už akivaizdų pražangos simuliavimą (nors tokia taisyklė galioja)?
Beje, labai tikėtina, kad Londono olimpinių žaidynių krepšinio turnyre ši aksioma vėl veiks didžiausiu pajėgumu. Iš NBA žvaigždžių sudarytai JAV rinktinei tarptautiniuose turnyruose leidžiama daugiau nei paprastiems mirtingiesiems. Leidžiama 21-ą kartą sužingsniuoti olimpiados finale (tiek 2008 m. Pekino žaidynių finale neužfiksuotų „žingsnių“ suskaičiavo Ispanijos žurnalistai – red. past.) arba varžovų rankas papuošti įspūdingomis kraujosruvomis už tai negaunant jokių nuobaudų, kaip 2010 m. pasaulio čempionate Turkijoje.
Idealiame sporto pasaulyje tokių dalykų neturėtų būti. Visi sportininkai turėtų būti lygūs, o teisėjai – objektyvūs. Tačiau tai eitų prieš žmogaus prigimtį. Bet jei klysti – žmogiška, kodėl klaidos turėtų būti naudingos tik vienai pusei?
