J. Romančiukas: „ES sankcijos Baltarusijai – tik viešieji ryšiai.“
Europos Sąjungos apribojimai baltarusių verslininkams ir pareigūnams yra kone beverčiai ir juos Aliaksandras Lukašenka meistriškai panaudoja savo naudai, sako buvęs kandidatas į Baltarusijos prezidento postą ekonomistas Jaroslavas Romančiukas. Jį kalbino IQ apžvalgininkas Ignas Krasauskas
Ko gali ir ko negali imtis A. Lukašenka atsakydamas į ES sankcijas?
– Kad suprastume, ką gali padaryti A. Lukašenka, pradėkime nuo to, ką padarė ES. Ji neįvedė Baltarusijai ekonominių sankcijų. Tai, kas taikoma, yra tam tikri apribojimai fiziniams asmenims ir formalių juridinių įmonių sąrašui, kurios iš ES požiūrio taško susijusios su verslininku Jurijumi Čižu ir kitais.
Kodėl įmones vadinate formaliomis?
– Tai, kad į sąrašą įtrauktos tokios įmonės kaip Minsko „Dinamo“ futbolo klubas arba Lagoisko kurortas, yra tiesiog juokinga. Tai vietinio vartojimo įmonės. Sankcijos joms – tai tas pat, kas Lietuvoje riboti laisvąją prekybą bananais.
A. Ternavskis, J. Čižas, V. Peftijevas ir kiti nėra oligarchai, kurie gali kelti kokias nors sąlygas A. Lukašenkai. Jei jie pradės jam trukdyti, jis juos paprasčiausiai perkels į kitą darbą.
Į sąrašą patekusios įmonės nėra susietos su savo prekės ženklu, kaip „Pepsi“ ar „Maxima“. Pavyzdžiui, vietoje Anatolijaus Ternavskio „Univest-M“ atsiras „Univest-K“ ar dar kokia nors ir visi susitarimai bus pasirašomi per ją. Be to, šios įmonės turi daugybę lengvatinio apmokestinimo bendrovių ir Vakarų partnerių, galinčių pasiūlyti savo kompanijas.
Antra, J. Čižui ir A. Ternavskiui, jei jie labai norės, draudimas keliauti nėra neįveikiama kliūtis: tampi Rusijos piliečiu, pakeiti raidelę pavardėje arba gauni pilietybę šalyje, kuri turi bevizį režimą su ES. O sandėrius galima sudaryti ir Turkijoje, Ukrainoje ar Rusijoje. Be to, sandėrių priežiūrą vykdo ne įmonės vadovas, o vykdantysis asmuo, taigi fiziniai apribojimai nėra kliūtis nei finansams, nei investicijoms, nei prekybai.
Svarbiausia, ką pamiršta ES, yra tai, kad J. Čižas, A. Ternavskis, Vladimiras Peftijevas – ne oligarchai. Tai ne tie žmonės, kurie galėtų turėti tokį statusą, kaip Borisas Berezovskis ar Vladimiras Gusinskis Boriso Jelcino laikais arba Igoris Sečinas vadovaujant Vladimirui Putinui.
Jie yra tik svetimo turto valdytojai, jie nėra A. Lukašenkos partneriai. Jei jūs partneris ir jums taikomos sankcijos, tai, žinoma, problema. Tačiau jei jūs samdinys, aš galiu jus atleisti ir priimti kitą.
A. Ternavskis, J. Čižas, V. Peftievas ir kiti nėra oligarchai, kurie gali kelti kokias nors sąlygas A. Lukašenkai. Jei jie pradės jam trukdyti, jis juos paprasčiausiai perkels į kitą darbą, pastatys į postus kitus žmones ir kitas įmones. Su rusais labai greit susitars, duos signalą Vakarų partneriams Austrijoje, Olandijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje ir po mėnesio jokio poveikio prekybos srautams, kurie būtų reikšmingi Baltarusijos Respublikai, nebus.
Dėl to visos šios sankcijos yra psichologija, viešieji ryšiai ir turi moralinį pobūdį, bet ne tokį, kuris turėtų įtakos A. Lukašenkos elgesiui, pavyzdžiui, paleisti politinius kalinius ar demokratizuoti šalį. Kai iš tikrųjų nori nubausti režimą, tai priimi sankcijas, kurios realiai veikia prekybos ir finansų srautus, bankų sistemą, darbo rinką. Tokio pobūdžio sankcijų nebuvo.
Kam tada taikyti sankcijas?
– Jei norite suprasti, kas yra realios sankcijos, pažvelkite, kas daroma su Iranu. Tai nereiškia, kad tai skatinu. Kai nori nubausti Iraną, įveda draudimą investuoti. Bet kuri įmonė, kuri dirba su Iranu, sulaukia JAV ir ES valdžios sankcijų. Iš bankų atima SWIFT (galimybė atsiskaityti per tarptautinį bankinių atsiskaitymų tinklą). Tiesa, kol kas nėra draudimo pirkti naftą.
Kokias sankcijas reikia taikyti Baltarusijai? Atsakymas – naftai ir jos produktams. Pavyzdžiui, eksportas į Nyderlandus sudaro 39 proc. viso Baltarusijos eksporto į ES, o 89 proc. eksporto į Nyderlandus sudaro nafta ir jos produktai. Latvija – 20 proc. viso eksporto į ES. Pirmoje vietoje ten irgi yra naftos produktai.
Jei darote verslą Baltarusijoje, tai sutinkate, kad kažkokia dalis, šiuo atveju, didesnė, priklausys ne jums.
Per sausį, palyginti su praėjusių metų sausiu, Baltarusijos eksportas į ES išaugo keturis kartus. Nors tuo metu taikomos „sankcijos“, visi šėlsta. Vokietija pernai, kai užimta tokia kieta pozicija žmogaus teisių Baltarusijoje atžvilgiu, padidino prekybos su Baltarusija apimtį du kartus. Pagrindinė prekė yra žalia nafta. Kaip taip gali būti?
Verslas vyksta atskirai nuo politikos. Ir, beje, į Baltarusiją nori Vokietijos verslas, nori Italijos verslas, lietuviai, latviai, lenkai.
Ar pamenate, buvo JAV sankcijos dėl „Belneftekhim“. Aš amerikiečių klausiu: o jei tą patį baltarusišką produktą į jūsų rinką tieks ne ši, o kokia nors Austrijos kompanija? Sako: na, nieko nepadarysi…
Taigi tokios sankcijos neturi jokios prasmės. Mes kalbame apie moralinius, politinius aspektus, bet jokiu būdu ne apie ekonomiką. Tuo metu A. Lukašenka naudoja tai savo vidiniams tikslams, pirmiausia, kad sunaikintų dar daugiau opozicijos, kuri yra prieš darbininkus, už tai, kad ekonomika nesivystytų, kad atlyginimų nemokėtų, kad žmonės išvažiuotų. Jokioje šalyje opozicija nedirba prieš savo tautą, o jūs, svoločiai, už sankcijas.
Baltarusijos propaganda naudojasi ES veiksmais taip, lyg jie būtų tikros sankcijos, o kai jos neveikia, A. Lukašenka sako, kad štai aš stiprus, aš į vietą pastačiau visą ES. Baisiausia tai, kad šioje situacijoje nėra net kalbos apie tai, jog reikia išlaisvinti politinius kalinius. Jie yra šios situacijos įkaitai. Jei norite išlaisvinti politinius kalinius, reikia visiškai kitokios prieigos.
Ar ES šalys yra pasiskirsčiusios į skirtingas stovyklas dėl Baltarusijos?
– Įdomiausias siužetas, kurį reikėtų patikrinti: baltarusiškoje statistikoje rašoma, kad į Nyderlandus keliauja naftos produktai, tačiau aš žiūrėjau olandų prekybos balansą – net neradau ten tokios importo kategorijos. Tai reiškia, kad iš Baltarusijos išvažiuoja į Nyderlandus, o kur nuvažiuoja – niekas nežino. Tai geras klausimas auditui arba žurnalistiniam tyrimui. Slovėnija turi interesą: jie stato „Kempinski“ viešbutį, gavo leidimą statyti 81 prabangaus nekilnojamojo turto objektą, gaus žemės. Ir štai Minsko „Dinamo“ pateko į sankcijų sąrašą, o šiuos objektus statanti J. Čižo kompanija – ne. Latvių verslas yra 100 procentų prieš, nes 2–3 metus konkuruoja dėl kalio trąšų, naftos produktų srautų. Velionis Bronislovas Lubys taip pat atvažiuodavo susitikti su A. Lukašenka, vežė verslininkus. Italai labai aktyviai mėgina įeiti į Baltarusiją, Turkija taip pat – delegacijos nuolat važinėja. Tie, kas dirba Baltarusijoje, iškart turi galimybių užsiimti kažkokiu politiniu lobizmu. Be to, visi nori surasti savą žmogų, kuris būtų arti Baltarusijos valdžios, su kurio pagalba būtų galima įeiti į rinką ir imti kontroliuoti kokius nors resursus. Investuotojai konkuruoja dėl to, kas ras kokį „stogą“ Baltarusijoje.
Kaip veikia „stogas“ Baltarusijoje?
– Pas mus visi sprendimai priklauso nuo vieno – nėra taip, kaip Rusijoje, kur yra FST, prokuratūros, policijos „stogas“. Ten daugiau regioninio savarankiškumo. O Baltarusijoje viskas centralizuota ir negali susitarti su gubernatoriumi, nes tai nieko nereiškia. Kai tik dėl kokių nors priežasčių nepatiksite, bus rasta priežasčių visus susitarimus sulaužyti.
Jeigu, pavyzdžiui, „Maxima“ norėtų eiti į Baltarusiją, tai turėtų susitarti ne oficialiai?
– Popieriuje viskas turi būti kaip įmanoma kruopščiau surašyta, kad nebūtų tokių susitarimų, jog jie turės pardavinėti 90 proc. baltarusiškų prekių. Tai neformali taisyklė, kurios dokumentuose nerasite: mažmeninėje prekyboje turi būti 90 proc. O ką gi tokio baltarusiško pardavinėti?
„Maxima“ ateis, viskas iš pradžių bus gerai, o po to pradės junginėti šias svirtis, kad atimtų verslą. Jei „Maxima“ sutinka būti mažuoju akcininku, tada turi duoti savo know how, prekės ženklą, sutikti su kitomis sąlygomis.
Yra dvi tarptautinės įmonės, kurios labai sėkmingai dirba, ir akivaizdžiai pagal šias schemas. Pirma – „McDonald’s“. Tai vienintelis greitojo maisto restoranas, kuris dirba 14 metų. Nieko daugiau neįleido ir niekas nežino šios įmonės akcininkų sudėties. O antra – latvių „Lido“, kuri labai sėkmingai plėtojasi. Jei ateinate, tai sutinkate, kad kažkokia dalis, šiuo atveju, didesnė, priklausys žmonėms, kurie dirba Baltarusijoje.
Ar verta „Maximai“ eiti į Baltarusiją?
– Ar įleis – štai kur klausimas. Ji eitų, jei leistų. Ne kartą mėgino, pavyzdžiui, Gardine, tačiau neturint politikų palaikymo įeiti yra sudėtinga. Esant dabartinei situacijai anksčiau ar vėliau tenka teisinti savo vyriausybės veiksmus, todėl Lietuvos ar Europos verslas yra kur kas labiau pažeidžiamas nei prieš porą metų.
O kaip dėl privatizacijos Baltarusijoje, ar tai nėra proga lietuviams ir kitiems vakariečiams?
– Dabar paleidžiamas, mano požiūriu, labai pavojingas mechanizmas, kurio esmę galima suprasti, jei žinote, kaip vyko privatizacija Rusijoje ir Ukrainoje. Ten už kapeikas tam tikromis sąlygomis tam tikriems žmonėms duodavo kokio nors turto ir jie tapdavo turtingi, jei mokėjo valdyti. Žinoma, duodama su sąlyga, kad jie privalo demonstruoti politinį lojalumą.
A. Lukašenka paskelbė apie maždaug 20 holdingų formavimą: pieno, mėsos, automobilių atsarginių dalių, lengvosios pramonės, chemijos… Kažkam vienam už grašius atiduodami valdyti penki, šeši, dešimt fabrikų. To žmogaus užduotis – sukurti visavertę įmonę, atsikratyti nereikalingų dalių ir galiausiai šį turtą arba parduoti, ar tiesiog įteisinti.
Tai būdas įvykdyti privatizaciją be formalaus privatizacijos paskelbimo. A. Lukašenka renkasi žmones iš privataus verslo: pavyzdžiui, Aleksandras Mašenskis iš Bresto, kuris kontroliuoja gerus žuvies ir pieno gamybos pajėgumus, labai palankiomis sąlygomis gaus dar penkis fabrikus. Tai pirmas variantas. Antras variantas – kai turtingi baltarusiai, per 15 metų sukaupę daug pinigų, atiduos juos į investicinius fondus, kad dalyvautų formalioje privatizacijoje. Ir aš manau, kad privatizuos jie, o ne Rusijos kompanijos.
Taigi čia mėginama protingus ir veiklius žmones paversti oligarchais. Tačiau, kad ir kokie privatizaciniai susitarimai būtų, nežinosite, kas yra tikrasis savininkas, nes visi galai eina ten, į viršų. Už politinį lojalumą naujieji oligarchai gali gauti valdžios, tačiau niekas negali žaisti savo žaidimo, kaip Michailas Chodorkovskis, nes tokio siužeto vystymosi atveju žmogus netenka visko – ir laisvės, ir nuosavybės.
Po pirminio nuosavybės išdalijimo per holdingus ar investicinius fondus bus pradėta įtraukti užsienio kapitalą, bet jau pagal partnerystės santykį. Lietuviai, be abejo, norėtų dalyvauti privatizacijoje, tačiau pagal dabartinę situaciją jie gali tikėtis dalyvauti tik antrame etape.
Kodėl baltarusiai, gyvenantys arti sienos, važiuoja į Rusiją apsipirkti?
– Tai žinoma schema, kai tam tikros pramonės šakos viduje vykdomas kryžminis subsidijavimas: tam, kad būtų išsaugotos pozicijos išorinėje rinkoje, įmonės priverstos parduoti produkciją žemiau savikainos į Rusiją, o vidaus rinkoje kainas padidina. Ir taip išeina, kad vartotojai važiuoja į Smolenską ir perka baltarusiškas prekes 30 proc. pigiau nei Baltarusijoje perparduoda ir užsidirba.
O dabar, kai vėl sudaryti apribojimai ir negalima pakelti kainos pieno ir mėsos produktams, nes valdžia taip kovoja su infliacija, tai, pavyzdžiui, mėsos kombinatai dirba turėdami 30–50 proc. nuostolio. Tokia kainodara žudo, ir daug kas svarsto, jog tai daroma tyčia, kad žmonės, kurie formuos holdingus, už grašius perimtų pieno ir mėsos įmones. O po to, kai įmonės bus privačiose rankose, kainas paleis.
Šias įmones Rusijos verslas norėtų gauti vienodomis sąlygomis, tačiau aišku, kad niekas jo neleis. Rusus leis į naftos pramonę, į energetiką, į „Beltelekomą“, tai yra, į dideles struktūras. Reikia suprasti, kad A. Lukašenka dalį turto turės parduoti Rusijai mainais už palankių prekybos nafta ir dujomis sąlygų išlaikymą. Todėl esu tikras, kad anksčiau ar vėliau Baltarusijos naftos perdirbimo įmonės taps rusiškos, nes daugiau niekas negali užtikrinti naftos tiekimo. Klausimas tik tas, ar kokia nors dalis bus baltarusiška, ar nebus jokios.
