Muziejuje eksponuojamos vertybės nepavaldžios laikui, joms tarsi nesvarbios dabarties problemos, bet gyvenimo tempas už muziejaus sienų nepaliaujamai greitėja. Kaip suderinti du skirtingus laiko „greičius“: neskubraus muziejinio, dvelkiančio amžinybe, ir šurmulingos kasdienybės, kupinos besikeičiančių šiuolaikinių muziejaus lankytojų poreikių? Apie tai – IQ kultūros redaktorės Žilvinės Petrauskaitės pokalbis su vienos seniausių šalies muziejinių įstaigų – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus – direktoriumi Osvaldu Daugeliu
Vartome solidžius europinių parodų, kuriose dalyvavo vieni ar kiti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinio kūriniai, katalogus. Ar kelios dešimtys jų rengėjų kartais nėra savotiška mafija, kuri „žaidžia“, tenkina savo asmenines ambicijas brangiausiais pasaulyje kūriniais?
– Tikrai yra toks dalykas kaip muziejininkų mafija (šypsosi – Ž. P. past.): joje svarbu ne tik muziejinės erdvės artumas tavo esybei (pavyzdžiui, neseniai Kaune viešėjusi viena garsi muziejininkė prancūzė skaudančiomis kojomis apėjo kiekvieną mūsų muziejaus kampelį, domėjosi kiekviena smulkmena), bet ir asmeninės pažintys. Jei lietuvis muziejininkas sugalvotų kokią grandiozinę parodą, kuriai reikėtų pasaulinių šedevrų, tai iš garsių muziejų nesulauktų nė atsakymo į savo elektroninį laišką (arba jo būtų paprašyta pastarųjų šešerių metų ataskaitos apie klimatą salėse). Pažintys mezgasi ne vienus metus, įdirbis daromas taip pat ne vienus metus. Tačiau tai daryti verta.
M. K. Čiurlionis – didžiausia mūsų muziejinė vertybė, įnašas į pasaulio kultūrą, bet jį reikia populiarinti, reikia dirbti. Kasdien. Ir čia praverčia visi užmegzti ryšiai. Kai kas sako: reikia vienur kitur nuvežti didelę parodą – „visą M. K. Čiurlionį“ – ir efektas bus pasiektas. Bet jei ten nuveši, o – potvynis, uraganas ar dar kokia katastrofa?
Todėl, manau, M. K. Čiurlionio, kitų lietuvių autorių kūrinių dalyvavimas bendrose didelėse užsienio kuratorių parodose – tai Lietuvos dailės grąžinimas į europinį kontekstą, taip pat tai – pasaulinės kultūros istorijos taisymas, koregavimas. Parodos, katalogai, knygos keičia meno vertybės statusą ir vietą meno istorijoje.
Kodėl lietuviai nepajėgūs surengti tokio lygio parodų?
– Mat tokiose parodose viską reikia permąstyti kitaip, o lietuviai negali žinoti viso europinio ar pasaulinio konteksto. Vakariečiai menotyrininkai, muziejininkai yra augę kitokiame kontekste, jų su išsilavinimu įgytos žinios – irgi kitokio konteksto. Iki Antrojo pasaulinio karo namo iš Europos grįždavo kitokį išsilavinimą gavę, kitokį kontekstą parsivežantys lietuviai, paskui tai nutrūko.
Man visada būdavo nuostabu matyti Vakaruose subrendusią Ugnę Karvelis (vertėja, literatūros kritikė, Lietuvos ambasadorė prie UNESCO – Ž. P. past.). Ji neturėjo lietuvių komplekso „mes maži, skriaudžiami“ – tai buvo justi nuo pat pirmos pažinties minutės.
Kita vertus, Lietuvoje ir nėra muziejinių erdvių, kuriose būtų galima rengti tokio lygio parodas. Šiuo metu teturime dvi sales, kuriose galima šiuolaikiškai rengti parodas: Nacionalinėje dailės galerijoje ir pas mus, M. K. Čiurlionio galerijos naujojo priestato korpuse.
Be to, parodos – brangus malonumas. Skolintis šedevrus kainuotų milijonus, o jei iš privačių kolekcijų – dar brangiau.
Parodos užsienyje – tai ir įspūdinga reklamos kampanija. Ką tik pasakojote apie minią, besibraunančią į parodą „Caravaggio laikų Roma“ Venecijos rūmuose Romoje (jon iš Kauno vežtas antros kartos Caravaggio pasekėjo Francesco Rusticio (1592–1626) paveikslas „Koncertas“)…
– Muziejininkų konstruojamas pasaulis – tai pasaulinės muziejininkų rinkodaros asociacijos kūrinys (šypsosi). Pažiūrėkit, Luvras Paryžiuje ar Vincento van Gogho muziejus Amsterdame – koks pasaulinis piaras padarytas! Luvrą išvis muziejininkai juokais oro uostu vadina: eskalatoriai lyg oro uoste, knygynai, kavinės, suvenyrai.
Kodėl toji eksponatus lydinti „muziejinė vartojamoji industrija“ niekaip neprigyja Lietuvoje?
– Rekonstruotoje M. K. Čiurlionio galerijoje pabandėme įrengti kavinutę ir knygynėlį. Kavinutė neprigijo (svarstome statyti kavos aparatą kaip „Statoil“, bet su tikrais puodeliais), o knygynėlis veikia. Tačiau puikų „Humanito“ meno leidinių knygyną Kauno paveikslų galerijoje įveikė ekonomikos krizė.
Vis dėlto bandome veikti toliau. Štai – vienas šiuolaikiškų dalykų, ką jau turime (rodo per langą į moterį, kuri išeina iš muziejaus nešina M. K. Čiurlionio reprodukcija, įpakuota į estetišką apvalią dėželę su rankenėle).
Taip pat šiandienis aukso monetos pristatymas („Monetų namai“ nukaldino niekada neišleistą monetą pagal 1926 m. Juozo Zikaro parengtą, muziejuje saugomą gipsinį projektą – Ž. P. past) – šiuolaikiškas muziejaus lobių populiarinimas.
Dar vienas įdomus mūsų projektas, kuriam kol kas negavome finansavimo – audiogido po M. K. Čiurlionio galeriją įvairiomis pasaulio kalbomis parengimas.
Daug keliaujate. Kokias naujausias muziejininkystės tendencijas esate sau „pasižymėjęs“?
– Pačios ekspozicinės erdvės – tarsi meno kūrinys. Rengiant ekspozicijas naudojama daug šiuolaikiškų medžiagų, ypač daug dėmesio teikiama kūrinių apšvietimui. Lankytojui pateikiama daug informacijos. Mažos etiketės su raidėmis mažu šriftu jau nugrimzdo į praeitį, vis dažniau telkiamasi į pagalbą kompiuterinę techniką.
Vyksta Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus centrinių rūmų rekonstrukcija, truksianti dar dvejus metus. Ar rengdami naują šių rūmų ekspoziciją (lietuvių dailė nuo senojo meno iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio) turėsite galvoje šias muziejininkystės madas?
– Šios ekspozicijos rengimas – didelė atsakomybė. Bandysime prasmingai įpinti naujovių, papildyti ekspoziciją taikomosios dailės, interjero elementais.
Turi būti kitokia parodos idėja, požiūris, filosofija, ir jei bus pasitelkti šiuolaikiški pateikimo būdai, dabarties lankytoją tai trauks. Gali prigalvoti visokių šiuolaikinių medijų, bet jos neturi užgožti eksponuojamo kūrinio. Pirmiausia – idėja, paskui pateikimas. Ir idealu, kai rengiant parodą bendradarbiauja muziejininkas ir architektas (aišku, jei šis turi brandžių idėjų).
O budėtojai ateities muziejuose išliks?
– Taip, visai be jų išsiversti neišeina.
