Jaunimas nesiveržia į Lietuvą.
Migracija Lietuvos veidą keičia vienpusiškai – iš šalies tik išvyksta, o atvykstančiųjų skaičius, nors ir didėja, tačiau dar neišlygina mažėjančios gyventojų skaičiaus kreivės. Šalis Europos Sąjungos institucijų buvo sukritikuota dėl menkai vystomos migracijos politikos. Tačiau gal verta siekius susigrąžinti išvykusius keisti ketinimais prisivilioti darbo jėgos iš kaimyninių šalių?
Praėjusiai metais buvo užfiksuotas rekordinis skaičius atvykėlių – 15 685. Statistikos departamentas pažymėjo, jog apie pusė jų – sugrįžę emigrantai. Tikimasi, jog stiprėjant Lietuvos ekonominei situacijai, reemigrantų skaičius didės. 2010 m. tebuvo 5213 atvykėlių.
Migracijos departamentas prašymų laikinai ar nuolat gyventi šalyje taip pat sulaukia vis daugiau. Praėjusiais metais išduota 10 412 leidimų laikinai apsistoti ir 512 leidimų nuolat gyventi Lietuvoje. Didžioji dalis pateikusiųjų prašymus – Baltarusijos (3382), Rusijos (2693) bei Ukrainos (1602) piliečiai. Daliai atvykusiųjų Lietuva tėra tik stotelė siekiant toliau keliauti po Šengeno erdvę.
Nors dėl neramumų kaimynėse šalyse ir esame patrauklus migracijos taškas kaimynams, tačiau atvykstančiųjų mastai nėra dideli. Remiantis Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros „Eurostat“ 2008 m. duomenimis, Lietuva pagal imigrantų skaičių buvo penktoje vietoje nuo galo. Mažiau atvykėlių iš ne ES šalių buvo skaičiuojama Bulgarijoje, Lenkijoje, Latvijoje bei Estijoje.
Imigranto portretas
Senstančios išsivysčiusios šalys sąmoningai vilioja jaunus žmones iš svečių šalių – papildoma darbo jėga padeda išlaikyti vyresniąją kartą. Tačiau į Lietuvą atvykstantys imigrantai prie pensijų didinimo prisideda menkiau.
Migracijos departamento duomenimis, praėjusiais metais tik 2191 užsienietis pateiktą aprašymą leisti laikinai apsigyventi grindė siekiu įsidarbinti. 1316 savo atvykėlis ketino čia įgyti išsilavinimą, mokytis, kelti kvalifikaciją. Iš viso 4193 buvo 18-34 m. amžiaus, 5544 asmenys – 35 m. ir vyresni.
Prašymų leisti nuolat gyventi Lietuvoje skaičiai išduoda, jog Lietuvoje dažniau siekia apsigyventi vyresni žmonės: leidimo nuolat gyventi pažymos išduotos 626 asmenims, kurių amžius – 18-34 metai , tuo tarpu 35 m. ir vyresnių žmonių prašymų buvo 2742.
Atvykėliams sunku rasti vietą
Atvykėliai iš trečiųjų šalių (nepriklausančių ES) dažniausiai Lietuvoje prašo leidimų dirbti tolimųjų reisų vairuotojais, virėjais bei statybininkais. Tačiau į laisvą darbo vietą jie pretenduoti gali tik tada kai praėjus mėnesiui po paskelbimo neatsirado tinkamo kandidato, turinčio ES narės pilietybę.
Tačiau šis aspektas (beje, galiojantis daugelyje ES šalių) nėra pagrindinis. Artūras Rudomanskis, Lietuvos tolerantiško jaunimo asociacijos valdybos pirmininkas, teigė, jog Lietuva emigrantams nepatraukli ne tik dėl darbo vietų stygiaus bei didelio nedarbo – šalyje nėra sukurta pakankama socialinė ir politinė sistema.
2010 m. Lietuvai pagal gebėjimą integruoti atvykėlius iš trečiųjų šalių buvo skirta 27 vieta iš 31 galimos, remiantis Migrantų integracijos politikos indeksu (MIPEX III).
„Nereikia daryti skirtumų – užsienietis ar ne. Mes neturime aiškios ilgalaikės ekonominės plėtros strategijos, nėra ir migracijos, žmonių pritraukimo politikos – nežinome, kokių sričių imigrantų mums reikia“, – teigė A. Rudomanskis.
Į Lietuvą atvykę trečiųjų šalių gyventojai skundžiasi tiek nelanksčiu valstybinių institucijų darbu, didele biurokratija, painia teisine baze, tiek lietuvišku mentalitetu – nemaloniais, nerūpestingais žmonėmis. Taip pat netinkamomis darbo sąlygomis – mažesniu nei lietuviams darbuotojams atlyginimu, nepakankamomis socialinėmis garantijomis, neigiamu darbdavių požiūriu.
Darbo ieškantys imigrantai, negalintys susirasti gerai apmokamo darbo, dažnai pakliūna į šešėlinės ekonomikos spąstus. „Į mus besikreipiantys žmonės skundžiasi, jog yra išnaudojami – laiku nemokami atlyginimai, liepiama dirbti neapmokamus viršvalandžius, atlyginimai mokami vokeliuose. Jiems apsaugoti neveikia jokios profsąjungos, asociacijos, o valstybinės institucijos ne itin domisi atvykėlių integracijos rezultatais“, – teigė A. Rudomanskis.
Tiesa, nelegaliai darbuotojus iš užsieniečio bandančius naudoti darbdavius bandoma tramdyti naujomis sankcijomis.
Belaukiant geresnių sąlygų
Jonas Guzavičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas, teigė, jog reikėtų neišskirti verslo skatinimo priemonių lietuviams ar atvykėliams iš užsienio: „Tiesioginis verslo skatinimas nėra reikalingas – jei sukursime tinkamas sąlygas, žmonės automatiškai pradės rinktis Lietuvą kaip patrauklią šalį verslo plėtotei. Pažiūrėkite, jei čia dvejus trejus metus reikia tvarkyti dokumentus įsigyjant žemę – niekam tai nėra patrauklu.“
Remiantis Migrantų integracijos politikos indekso rengėjais, Lietuva atvykėliams patraukli tik vidutiniškai – mažiau nei 50 balų iš 100 galimų buvo skirta darbuotojų teisėms, politinio dalyvavimo galimybėms, siekiui integruoti atvykėlius, gauti nuolatinį leidimą gyventi ar pilietybę o labiausiai nepatraukli pasirodė švietimo sistema užsieniečių atžvilgiu. 2010 m. sukritikuota ir galimybė užsieniečiams apsigyventi su šeimos nariais. Šiuo klausimu pajudėta pirmyn, tačiau pagrindinių trūkumų nebandoma ištaisyti.
Patrauklesnė socialinė aplinka, garantijos darbe galėtų kompensuoti ne itin patrauklias ekonomines sąlygas.
