Yra pasaulyje vietų, kur beveik visi žmonės beveik visada būna linksmi. Tai – cirkas, vestuvės ir olimpiados atidarymas. Ir yra vietų, kur beveik visi žmonės beveik visada būna liūdni. Tai – „Sodros“ klientų aptarnavimo skyrius, laidotuvės ir troleibusai. Šios vietos – viena už kitą liūdnesnės.
Įstaigoje, kuri visiems be išimties moka per mažas pensijas, negali būti linksma. Dar liūdniau būna laidotuvėse – čia nebūtų linksma net tuomet, jei per jas mokėtų padidintas pensijas. Bet užvis liūdniausia vieta yra troleibusai. Statistika rodo, kad 32 proc. troleibusų keleivių būna liūdni, 29 proc. – surūgę, 24 proc. – suirzę, 14 proc. – pikti.
Vieną dieną visą valandą važinėjausi troleibusu tikėdamasis pamatyti bent vieną linksmą žmogų. Sutikau vieną tokį jaunuolį, bet ir tas pats greičiausiai buvo apsirūkęs – užsimaukšlinęs ausines klausėsi muzikos, žvelgė į niekur ir kvailai šypsojosi. Užtat susiraukusių keleivių – nors vežimu vežk.
Vienos ponios išraiška tokia, lyg vakar būtų paskandinusi anūkės kačiuką, o šiandien sužinojusi, kad šis prieš išvykdamas į paskutinę savo kelionę sušlamštė visus močiutės auksinius papuošalus. Kitas keleivis atrodo taip, lyg iš laidotuvių važiuotų pasiimti mažos pensijos, ir tada lėks į kitas laidotuves.
Iš kur tiek liūdesio? Tik dalis keleivių turi pateisinamą priežastį liūdėti. Jie važiuoja troleibusu, nes sugedo jų mašina. O tai – tas pats, kaip važiuoti aplankyti sergančio artimo žmogaus. Kelionėje gali prisigalvoti visokiausių baisių dalykų. Kad reikės keisti vožtuvus, arba kad paaiškės, jog užpakalis – vis dar kalbu apie mašiną – visiškai supuvęs.
Jeigu šie žmonės į autoservisą pasiimti mašinos važiuotų taksi, kelionė būtų greitesnė, taigi jie nespėtų prisigalvoti tokių blogybių. Bet taksi situacija Vilniuje sudėtinga. Taksistai arba streikuoja, arba nemoka mokesčių. Todėl su vienais nesinori važiuoti, o su kitais – neišeina. Lieka troleibusas, kuriame sugedusių automobilių savininkai prisigalvoja baisių dalykų, todėl jų veidai liūdni.
Bet ne visi troleibusų keleiviai – sugedusių mašinų savininkai. Na, dalis jų – pensininkai, kurie gauna per mažas pensijas. Tačiau pensijas moka ne kasdien, tad liūdesys dėl menkos išmokos po kelių dienų turėtų užsimiršti. Be to, ne visi likę keleiviai yra pensininkai.
Tad kodėl liūdi visi kiti? Pasirodo, priežastis glūdi pačioje transporto priemonėje. Kai tik įlipi į „Mini Cooper“, iškart išsišiepi iki ausų. Įlipi į BMW – veido išraiška tampa arba rimta, arba agresyvi (priklausomai nuo BMW amžiaus), bet jokiu būdu ne liūdna. Atsidūrei prie „Audi“ vairo – atrodai susikaupęs. Įsėdai į seną „pasatą“ – veidas tampa pavargęs. Įšokai į kabrioletą – veidas pradeda spindėti, o akys taip ir sako: „Ei, mažulės!“ Ir vos tik įlipi į troleibusą, tą pačią akimirką apsiniauki kaip premjeras, kuriam prakiuro dviračio padanga.
Taip yra dėl to, kad troleibusas yra elektrinė transporto priemonė, ir tai labai akivaizdžiai matyti. Todėl keleiviams dar prieš įlipant į troleibusą pradeda lįsti į galvą negeros mintys – kad šiemet vėl pabrango elektra, Lietuva išleis milijardus litų naujos atominės elektrinės statybai, elektros tilto tiesimas į Lenkiją taip ir neprasidėjo, o žmona mezga romaną su kaimynu elektriku.
Būtent dėl to (turiu galvoje atominę elektrinę ir elektros jungtį su Lenkiją) troleibusu nevažinėja energetikos ministras Arvydas Sekmokas – jam tokia kelionė būtų pernelyg skausminga. Vos tik įlipęs į troleibusą ministras iškart apsiašarotų. O į darbą atvažiavęs apsiašarojęs ministras nebegalėtų kaip lygus su lygiais derėtis su, atrodo, jokių emocijų nejaučiančiais Rusijos dujų tiekėjais.
Šiuo metu troleibusai yra pati liūdniausia transporto priemonė. Jeigu elektros laidai būtų nutiesti iki visų pagrindinių šalies kapinių, troleibusai būtų pagrindinis laidotuvių procesijų transportas. Gal tik karstą būtų sudėtinga įkelti ir iškelti.
Jūs tik pagalvokit, kiek daug keliuose atsiras liūdnų vairuotojų, kai šalyje išpopuliarės elektromobiliai.
