T. Janeliūnas.
Lietuvos užsienio politikos formuotojų akyse Lenkija labai sparčiai iš strateginės partnerės tampa „strategine rakštimi“, kurios neišeina nei išvengti, nei ignoruoti. Kuo labiau stengiamasi kažką daryti dėl to, tuo giliau ši rakštis skverbiasi ir tuo daugiau nemalonių pojūčių sukelia.
Vis dėlto iki šiol bent jau oficialiai buvo bandoma nuolat kalbėti, kad problemos su Lenkija yra tik paviršinės, o tautinių mažumų reikalai neturi užgožti strateginių tikslų. Interesai saugumo ir energetikos srityse nuolat buvo pabrėžiami kaip svarbesni ir nekintantys, todėl jokie „smulkūs“ nesutarimai neva negali jų pakeisti.
Tačiau nesprendžiama net ir menka problema gali virsti dideliu galvos skausmu. Lietuvos politikai naiviai tikėjosi, kad įtampą dėl tautinių mažumų skatina rinkimai Lenkijoje. Tačiau rinkimai praėjo, o įtampa nenustojo augusi.
Dalios Grybauskaitės akibrokštas, atsisakius vykti į Varšuvą susitikti su Lenkijos ir Latvijos bei Estijos vadovais, yra itin prastas ženklas, kad santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos jau yra beveik pasiekę maksimalų įtampos lygį.
Praėjusią savaitę Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės akibrokštas, atsisakius vykti į Varšuvą susitikti su Lenkijos ir Latvijos bei Estijos vadovais, yra naujas ir itin prastas ženklas, kad santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos jau yra beveik pasiekę maksimalų įtampos lygį. Po šio žingsnio stipresnis konflikto požymis galėtų būti tik ambasadorių atšaukimas konsultacijoms. Beje, pastarieji įvykiai rodo, kad ir tai nėra neįmanoma.
Supainiotos problemos
Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrai tarpusavyje nebendrauja jau beveik keletą metų. Po Lenkijos premjero Donaldo Tusko laiško Andriui Kubiliui, kuomet buvo pareikšta, kad bet kokios bendros dvišalės darbo grupės yra beprasmės, sunku tikėtis sklandaus bendravimo ir premjerų lygiu. D. Grybauskaitė jau senokai buvo likusi vienintelė iš Lietuvos užsienio politikos formuotojų, kuri dar palaikė tiesioginius ryšius su Lenkijos vadovais. Ši jungtis buvo itin svarbi demonstruojant, kad nepaisant įtampos ir nesutarimų, santykiai tarp kaimynių aukščiausiu lygiu vis dar gali būti palaikomi ir galimybė kalbėtis išliks.
Galima suprasti, jog Lietuvos prezidentei nebuvo jokio malonumo šypsotis Bronislawui Komorowskiui ir nuolat sulaukti nepagrįstų priekaištų. Tačiau net ir pro sukąstus dantis išspaudžiamos šypsenos yra neišvengiama diplomatijos dalis. Ir gana dažnai būtent toks asmeninių ambicijų ar pojūčių užslopinimas sulaiko valstybes nuo didesnės konfrontacijos. Galima suprasti, kodėl prezidentė neištvėrė šios naštos, tačiau vertinant diplomatine prasme – negalima pateisinti.
Sumaišyti tautinių mažumų ir saugumo reikalus yra pati didžiausia klaida ir bėda visų pirma Lietuvai.
Dar didesnė blogybė – viešumoje pasklidę aiškinimai, kodėl prezidentė atsisakė vykti į Varšuvą. Buvo paskelbta, kad lenkai jau anksčiau šantažavo Lietuvą, neva dėl tautinių mažumų problemų Lenkija gali kliudyti Lietuvai užsitikrinti NATO oro policijos misijos pratęsimą. Buvo, ar nebuvo tokių perspėjimų – atskiras klausimas. Tačiau Lietuvos pusei viešai paskelbti apie juos – tai pačiai pripažinti, kad į vieną problemų krepšį sumetami visi klausimai. Sumaišyti tautinių mažumų ir saugumo reikalus yra pati didžiausia klaida ir bėda visų pirma Lietuvai.
Net jei Lenkija siektų tai padaryti, Lietuvos užduotis būtų kiek įmanoma atsieti šiuos dalykus ir nesuteikti nė mažiausio preteksto prisidėti prie šių problemų sujungimo. Tai kaip tik toks atvejis, kai diplomatams verta užsidėti naivias besišypsančias kaukes ir nuolat kartoti, kad saugumo reikalai yra nekintantys ir neturi nieko bendro su tautinių mažumų problemomis.
Gerai žinoma, kad vienas iš efektyviausių būtų gerinti santykius net ir tarp ilgą konfrontacijos istoriją turinčių šalių – po truputį atsieti atskiras problemas, aptarinėti jas atskirai, kartais net aiškiai pripažįstant, kad yra sunkių klausimų, dėl kurių skiriasi pozicijos ir jiems spręsti dar nepribrendo laikas, ir yra kasdienių svarbių reikalų, kurių neverta maišyti su didžiausiomis problemomis. Deja, dabartiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai klostosi visiškai priešinga linkme. Vietoje to, kad tautinių mažumų problema būtų izoliuota, padaryta kiek įmanoma techniškesne, ji tampa vis labiau ir labiau politizuota, o dabartiniu atveju – potencialiai net ir saugumo problema.
Žinoma, galima sutikti, kad pastaruoju atveju Lenkia kalta žymiai labiau. Juk jų diplomatai, remiantis jau viešumoje išsakytais teiginiais, ėmė painioti skirtingo lygmens klausimus ir velti NATO į dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Gėda jiems. Tačiau šią situaciją taip ir derėjo palikti tokią – kaip gėdingą Lenkijos diplomatijos veiksmą. Lietuva galiausiai pasiekė, kad NATO oro policijos misija būtų pratęsta ir lenkų galimas priešinimasis būtų atsigręžęs tik prieš juos pačius. Tikėtina, kad kito tokio bandymo net ir nebūtų buvę.
Dabar gi Lietuvos prezidentė pati sutiko būti įtraukta į šią provokaciją ir parodė, kad net ir derinant pozicijas NATO klausimais (o būtent toks buvo susitikimo Varšuvoje tikslas), lietuviai ir lenkai jau nebeturi apie ką kalbėtis. Net jei sutikimo darbotvarkė buvo tuščia, deklaratyvi ir nieko nereiškianti – ją bent jau simboliškai reikėjo palaikyti.
Sąmokslai – net kur jų nėra
Naujų spėliojimų sukėlė ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos patvirtina žinia, kad senokai planuotas Baltijos ir Šiaurės šalių viršūnių susitikimas balandžio mėnesį Vilniuje neįvyks – ar tik ne dėl Lenkijos spaudimo ar arogancijos žlugo susitikimas? Greičiausiai tai tikrai nieko bendro su Lenkijos pozicija neturi. Diplomatiniai šaltiniai patvirtina, kad šį kartą labiausiai lėmė bendra regiono situacija ir racionalus sprendimas nedubliuoti panašių renginių. Tai galima vertinti kaip logišką ir pragmatišką Lietuvos sprendimą – renginių skaičius vardan skaičiaus tikrai nėra svarbiausias dalykas, o Lietuvai jau nebereikia nuolat ieškoti progų „priminti apie save“. Tačiau žinios paskelbimo laikas kažkodėl visiškai nepalankiai sutapo su vos prieš porą dienų nuaidėjusio D. Grybauskaitės atsisakymo vykti į Varšuvą.
Kažkada galėjome šias problemas išspręsti „pigiai“ ir greitai. Dabar šių problemų sprendimo kaina jau žymiai didesnė.
Iš kur tokia nelemta Lietuvos diplomatijos viešosios komunikacijos klaidų virtinė? Vėlgi – galima suprasti, kad Lietuvos diplomatai visiškai nesureikšmino šios žinios ir neteikė svarbos, kada pranešti apie tai, laikė tiesiog vidinės virtuvės reikalu. Tačiau netinkama komunikacija gali „pakišti kiaulę“ netikėtose vietose. O esant tokiai įtampai su Lenkija visur galima įžvelgti naujus sąmokslus.
Lietuvos diplomatams reikėtų priprasti, kad dabar tai jau neišvengiama. Lenkija jau tikrai yra pati svarbiausia Lietuvos užsienio politikos problema ir bus tokia artimiausius metus. Jai spręsti turėtų būti skirtos pačios didžiausios pastangos – ne tik Užsienio reikalų ministerijoje, bet ir kitose institucijose, kurios turi rūpintis Lietuvos užsienio ir saugumo politika. Ir pagaliau verta pradėti rinktis prioritetus – kas svarbiau, ar lentelės su gatvių pavadinimais, ar ilgalaikiai saugumo poreikiai. Kažkada galėjome šias problemas išspręsti „pigiai“ ir greitai. Dabar šių problemų sprendimo kaina jau žymiai didesnė. Ir ji augs sulig kiekviena diena bei sulig kiekviena klaida.
____________________
Dr. Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas
