Svajonių laivo statybos. Nuotrauka iš knygos „Titaniko lietuviai“.
„Buvo šalta kaip per Kalėdas“, – tragiškosios nakties orą prisiminė vienas „Titaniku“ plaukęs keleivis. Kad 1912 m. balandžio 14-osios naktį iš tiesų buvo žvarbu, žinome turbūt geriau nei tai, kad į ledinį vandenyno glėbį su legendiniu laivu nugrimzdo trys lietuviai, o ketvirtasis – nelaimės signalą išgirdusio laivo kapitonas – tąnakt skubėjo į katastrofos vietą.
Gerdai Butkuvienei į rankas pakliuvęs rašinys apie „Titaniku“ keliavusį lietuvį sužadino smalsumą, kuris žurnalistikos studijų metais dar sustiprėjo. Iš to paties miesto – Panevėžio – kilusios jos bendrakursės Vaidos Lowell „pažintis“ su dramatiška laivo lemtimi prasidėjo pamačius Jameso Camerono filmą su Kate Winslet ir Leonardo di Caprio. Abi žurnalistes sudomino ne romantizuota šios katastrofos pusė, o pasaulinė drama ir lietuvių likimas joje.
Knygos „Titaniko lietuviai“ viršelis.
„Perskaitėme viską, ką tik galėjome: knygas, spaudą, dokumentus. Pamatėme, kad filmuose ir knygose „Titaniko“ tragedija pernelyg dramatizuota“, – skirtumą tarp meninių interpretacijų ir tikrų faktų įžvelgia G. Butkuvienė. Jai labiausiai įstrigo dviprasmiška situacija dėl gelbėjimosi valčių. J. Camerono filme kaltės šešėlis metamas ant savininkų, kurie, nesitikėdami net menkiausios tokio jūrų galiūno nesėkmės, nepasirūpino reikiamu valčių skaičiumi. O, anot G. Butkuvienės, gelbėjimosi valčių buvo net per daug – mat to meto taisyklės nurodė valčių skaičių nustatyti ne pagal keleivių skaičių, o laivo tūrį.
V. Lowell po studijų Lietuvoje išvyko gyventi į JAV. „Buvo labai įdomu pasklaidyti šimto metų senumo JAV ir Kanados spaudą ir paanalizuoti, kaip informacijos sklaida apie prabangų laivą keitėsi: trumpas žinutes vidiniuose laikraščių puslapiuose, skelbiančias apie būsimą kelionę, pakeitė straipsniai pirmuosiuose puslapiuose ir katastrofai dedikuoti specialūs leidimai. „Titaniko“ tema istorikų išanalizuota pačiais įvairiausiais rakursais, tačiau nauji faktai ir atradimai pateikiami ir praėjus šimtmečiui nuo katastrofos“, – neblėstančio susidomėjimo „Titaniku“ raidą trumpai nusakė ji. Žurnalistę stebina, kad Lietuvoje per šimtą metų nebuvo išleisto nė vieno išsamaus leidinio apie „Titaniką“.
Kapitoną pavijo šalin
Jausdamos šią spragą knygoje „Titaniko lietuviai“ autorės pasirinko detaliai papasakoti skęstančio, tačiau atmintin nenugramzdinamo laivo istoriją per keturių lietuvių likimus. Trys jų plaukė „Titaniku“, vienas – skubėjo gelbėti nelaimėlių.
Manoma, kad kunigą J. Montvilą plaukti „Titaniku“ įtikino vienas iš garsiojo laivo privalumų – jame nebaisi jūros liga.
Daugiausia žinoma apie kunigą Juozą Montvilą, kilusį iš Marijampolės. Jaunam dvasininkui caro valdžia uždraudė tęsti kunigo darbą, mat šis suteikė sakramentus dviem unitams – pakrikštijo kūdikį ir suteikė paskutinį patepimą senoliui. J. Montvilos brolis Petras, tuomet gyvenęs Niujorke, patarė atvykti ir tęsti dvasininko kelią už Atlanto. Prieš kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas kunigas porą savaičių buvo apsistojęs Londone pas savo giminaitį, kuris, kiek žinoma, ir paskolino pinigų kelionės bilietui. Tačiau kodėl būtent lietuvio pražūtimi tapusiu „Titaniku“? Ano meto lietuviškoje spaudoje pasirodę straipsniai apie didžiausią, prabangiausią ir greičiausią laivą įtikinėjo, kad jame nebaisi ir jūros liga. Manoma, kad būtent pastarasis argumentas padėjo dvasininkui apsispręsti rinktis kelionę garsiuoju laivu. J. Montvila plaukė antrąja klase. Pasak liudininkų, laivui pradėjus skęsti lietuvis nė nemėgino gelbėtis, o toliau tęsė savo pareigą – užsidaręs bibliotekoje klausė katastrofos akivaizdoje atsidūrusių keleivių išpažinčių.
Artimiausia dar gyva kunigo giminaitė, Niujorke gyvenanti brolio duktė Teresa Belies (su ja žurnalistės susirašinėjo net ir tada, kai senyva moteris gulėdavo ligoninėse), atskleidė, kad jos dėdę norėta paskelbti palaimintuoju, tačiau dėl neaiškių priežasčių procesas nutrūko. J. Montvilos dukterėčia ir dabar nepaliauja rašyti laiškų į Šventąjį Sostą ir, kaip pati sako, „eiti kryžiaus kelius“ vis klausdama, kodėl jos dėdė taip ir liko nepaskelbtas palaimintuoju. Neeilinei giminaičio istorijai neleidžia apdulkėti ir Teresos sūnus, kuris dėsto tikybą vienoje JAV mokyklų ir nepraleidžia progos papasakoti apie trumpą, bet dramatišką J. Montvilos gyvenimą.
Žydų kilmės šaltkalvis iš Ignalinos Eliezeras Gilinskis – antrasis lietuviškosios „Titaniko“ istorijos herojus. Kaip jaunas, vos 22 metų jaunuolis iš nepasiturinčios šeimos pateko į „Titaniką“, yra dvi versijos. Pirmoji teigia, kad E. Gilinskis nenorėjo tarnauti rusų armijoje, todėl bėgo į Vakarus. Neatmetama, kad jaunuolį vykti į „galimybių žemę“ skatino ir jo giminė. Esą Eliezeras buvęs geras spynų meistras, ir šeima tikėjosi, kad Amerikoje jis prakus ir atsikvies juos. Kaip buvo iš tiesų – nežinia. Vaikinas keliavo trečiąja klase. Tai lėmė, kad jo kapu tapo vandenynas: laive, atvykusiame iš nuskendusio „Titaniko“ traukti kūnų, nebuvo pakankamai vietos, tad pirmenybė suteikta pirmąja ir antrąja klase plaukiantiems keleiviams.
Šaltkalvis iš Ignalinos E. Gilinskis (dešinėje) į „galimybių žemę“ vyko turėdamas 22 metus.
Nenuostabu, kad, prabėgus lygiai šimtui metų, atkapstyti kai kurias (o tiksliau – daugelį) „Titaniko“ istorijos detales yra sunku ar net neįmanoma. Didžiausia mįsle G. Butkuvienei ir V. Lowell tapo trečiasis lietuvis – Simas Baniulis, kurio asmenybė ir kelionės laivu priežastis knygoje brėžiama spėlionių punktyrais. Aišku tik tai, kad, kaip ir kitiems „Titaniku“ plaukusiems lietuviams, S. Baniuliui nebuvo nė trisdešimties, o kilęs jis buvo iš Sūduvos krašto. Toliau visa lietuvio biografija nusėta daugtaškių ir neatsakytų klausimų. Gali būti, kad jis mokėsi Liverpulyje, jūreivystės mokykloje ir buvo „Titaniko“ įgulos narys. Nors apie tai knygos autorėms ir nepavyko rasti konkrečių tai patvirtinančių duomenų. S. Baniulis žurnalistėms tapo istorijos dalimi, kurios tęsinio dar reikia laukti. „Gal knygą į rankas paims tie, kurie apie S. Baniulį žino daugiau“, – viliasi G. Butkuvienė.
Kita lietuviška „Titaniko“ gija veda laivo kapitono Liudviko Stulpino link. Jo vedamas Rytų Azijos bendrovės laivas „Birma“ esą pirmas sureagavo į „Titaniko“ SOS. Bet atplaukusi į nelaimės vietą įgula sužinojo, kad juos aplenkė kitas laivas – „Carpathia“, kuris ir atliko pagrindinius gelbėjimo darbus. „Carpathia“ iš konkurencinių sumetimų „Birmai“ išrėžė, kad daugiau pagalbos nereikia. Vėliau L. Stulpinas apie norą padėti „Titanikui“ ir patirtą nuoskaudą papasakojo anglų žurnalistams.
Laukite tęsinio
G. Butkuvienė ir V. Lowell su paskutiniu knygos puslapiu nebaigia „Titaniko“ lietuvių istorijos. Jos neatmeta, kad garsiuoju laivu galėjo plaukti ir daugiau tautiečių. „Po knygos pasirodymo su mumis susisiekė ne vienas žmogus, įrodinėjęs, kad ir jų giminaičiai plaukė „Titaniku“, tačiau kiek tikrinome, šios istorijos nepasitvirtino. Tačiau kas gali žinoti, gal lietuvių laive iš tiesų buvo daugiau, juolab jei jie į JAV traukė slapstydamiesi nuo carinės valdžios ir prisidengę svetimais vardais“, – svarsto G. Butkuvienė.
Kapitono L. Stulpino vedamas laivas „Birma“ tikėtina buvo pirmasis, sureagavęs į „Titaniko“ SOS.
Žurnalistės labiau užtikrintos dėl jau šimtas metų netylančių sąmokslo teorijų apie katastrofą nulėmusias priežastis. Plačiausiai žinoma versija, jog per įgulos aplaidumą laivas susidūrė su ledkalniu, joms atrodo labiau įtikinama, nei tos, kurios deklaruoja, jog laive buvo paslėpta bomba ar kad tai – masonų darbas. Ir nors spekuliuoti „Da Vinčio kodo“ scenarijų primenančiomis teorijomis autorės nė nemėgino, vis dėlto jos stebisi, kodėl laivo įgula nereagavo į pranešimus apie pastebėtas ledo lytis ir raginimus sumažinti greitį. Ne viename šaltinyje minima, kad kapitonui spaudimą darė sykiu plaukiantis „Titaniko“ savininkas Bruce’as Ismay, primygtinai raginęs didinti greitį. Bet žurnalistėms sunku patikėti, kad nemenką patirtį turintis, garbaus amžiaus laivo kapitonas pasidavė spaudimui ir priėmė tokį nesaugų, ambicijas tenkinantį sprendimą. Tikriausiai ir šioje vietoje reikia daugtaškio.
„Titaniko“ katastrofa jau šimtmetį istorijoje boluoja it paminklas, įrodantis, kad žmogus nėra visagalis. Bet šių metų sausio įvykiai privertė suabejoti, ar skaudi pamoka gerai išmokta. Italų kruizinio laivo „Costa Concordia“ nelaimė tik išryškino ribas, kada baigiasi žmogiškumas. Pasak žurnalisčių, „Costa Concordia“ paralelės su „Titaniku“ galimos: „Titaniko“ kapitonas nesigelbėjo iš skęstančio laivo, „Costos Concordios“ – skubėjo evakuotis vienas pirmųjų, „Titanike“ į gelbėjimosi valtis pirmiausia buvo sodinami moterys ir vaikai, o „Costa Concordios“ liudininkai bylojo, kad vyrai alkūnėmis skynėsi kelią į valtis ir žiūrėjo tik savęs. Geriausiai šioje vietoje tiktų ne tik daugtaškis, bet ir dokumentiniame filme „Ghost of Abbyss“ („Bedugnės vaiduoklis“) nuskambėjusi mintis, pakartojama ir knygoje: „Titanikas tapo scena, kurioje esantiems Dievas pasakė: „Turite 2,5 valandos suvaidinti savo gyvenimo pabaigą. Kuo tapsite – didvyriu ar bailiu?“
