Besiilsinčios kengūros zoologijos sode.
Antrą dieną Sidnėjuje netikėtai sutikta čia dvidešimt metų gyvenanti lietuvė, paklausta, ką verta pamatyti žymiausiame Australijos didmiestyje, primygtinai siūlė pasivaikščioti miesto senamiesčiu. Išvydę miesto gyventojų pasididžiavimą prunkštelėjome – kiek daugiau nei 200 metų skaičiuojantis senamiestis smarkiai nusileidžia senosios Europos grožybėms. Supratome – Australijos reikia ieškoti už didmiesčių džiunglių ribų.
Kelionė prasidėjo nuo kelių dienų Sidnėjuje. Tačiau labiau už Operos rūmus ar muziejus įspūdį paliko miesto ir gamtos sintezė. Už kelių žingsnių nuo Operos rūmų, palei Sidnėjaus įlankos pakrantę, tęsiasi didžiuliai Botanikos sodai. Žingsnis nuo didmiesčio ir patenki į ramią oazę, su nematytomis gėlėmis ir medžiais, o virš galvų zuja šikšnosparniai.
Australai – laimingi žmonės, bet ne tik dėl aukštų atlyginimų ir galimybių juos išleisti kažkam daugiau nei tiesiog pravalgyti. Sidnėjuje gide mums buvusi čia nuo vaikystės gyvenanti studentė Paulina pasakojo apie savo kasdienes keliones keltu iš kitoje įlankos pusėje esančio kurortinio rajono Manly į Sidnėjaus centrą. „Kažkuriuo metų laiku plaukiant galima pamatyti delfinus, būna, atplaukia ir banginiai“, – tarstelėjo Paulina, privertusi prisiminti apie kasdienes keliones automobiliu dulkėtame Vilniuje.
Dviejų dienų Sidnėjuje pakako pilnai – lankytinų ir europietį galinčių nustebinti objektų sąrašas, tiesą sakant, skurdus. Fotoaparato blykstės vertų įžymybių trūkumą kompensuoja itin aktyvus kultūrinis gyvenimas, tačiau susigundėme grožybėmis už miesto.
Po maždaug pusantros valandos kelionės automobiliu į šiaurę patekome į Mėlynųjų kalnų teritoriją. Gražiausioms kalnyno vietoms pamatyti pakanka dienos, tačiau pasigailėjome neskyrę bent kelių – poilsiautojai atvyksta čia į ilgus žygius po australiškas ir turistų negąsdinančias „civilizacijos džiungles“.
Paplūdimys Didžiojo vandenyno kelyje.
Gražiausios eukaliptų giraitėmis nusėtų Mėlynųjų kalnų peizažo vietos gausiai sužymėtos žemėlapiuose, tačiau australų mėgstamos ir atvykėliams primygtinai siūlomos įžymybės kiek nuvylė. Užuot vykus aplankyti Trijų seserų – įspūdingo dydžio uolų – geriau pasižvalgyti didžiulių krioklių, kalvų peizažų ar bent trumpai paklaidžioti siaurais keliukais tarp kalnų.
Kengūrų paieška
Pirmos kelios dešimtys kilometrų greitkelyje Sidnėjus-Kanbera paženklinti akylais mūsų žingsniais – dairomės kengūrų. Deja, pirmosios negyvos gulėjo kelkraščiuose (naktinė „pažintis“ greitkeliuose su vairuotojais). Antra pažintis su Australijos simboliu įvyko prie pietų stalo, skanaujant kengūriena kimštas dešreles (mėsa nepopuliari, tačiau itin maistinga), ir tik priešpaskutinę dieną, keliaujant atgalios į Sidnėjų, išvydome jų kelias dešimtis, laukymėje smalsiai stebinčias turistus.
Tą pačią dieną pavyko išvysti ir šimtus koalų, snaudžiančių medžiuose, palinkusiuose virš rezervato kelio. Pilkuose eukaliptuose pasislėpę gyvūnai nei kiek nereaguoja į pravažiuojančius automobilius ar triukšmaujančius turistus – tingūs gyvūnai didžiąją paros dalį praleidžia nė nekrustelėdamos medžiuose.
Jei vis dėlto nepavyktų keliuose išvysti nei vieno vietinio gyvio (o lankant parkus ar miškus gausu ženklų – saugokis kengūrų ar gyvačių), Australijoje pilna safari parkų ar zoologijos sodų. Vienas žymiausių – įsikūręs Melburne, kuriame galima sutikti bene visus Australijos vasaros sezonu galinčius gyvuoti gyvūnus.
Kelionė pas pingvinus
Vienas populiariausių lankytinų objektų Australijos rytų pakrantėje – Filipo sala, su kasnakt pernakvoti atplaukiančiais mažiausiais pasaulyje pingvinais.
Sidnėjaus operos rūmai.
Turistai į salą, esančią už kelių šimtų kilometrų žemiau Melburno, traukia vakarop. Gamtos rezervatas pasitinka švieslentėmis, kuriose skelbiama, kada iš vandenyno į krantą išlips pingvinai – jie pasirodo saulei beveik nusileidus.
Kartu su dešimtimis kitų atvykėlių įsitaisome priešais vandenyną įrengtame amfiteatre. Esame įspėjami: jokių fotoaparato blyksčių, staigių judesių, garsių kalbų – kad neišgąsdintume gausiausių salos gyventojų būrio. Filipo sala – dabar vienintelė Australijoje vieta, kur šiuos pingvinus galima išvysti laisvėje.
Jau sutemus jie būriais, po keliolika ar kelias dešimtis, išlipa iš vandenyno, kelioms akimirkoms ar minutėms stabteli, dairosi ir lekia link savo buveinių, išsiraizgiusių po visą salą. Baikštesni vandenyno gyventojai ne iškarto išdrįsta žengti į „namus“ – išsigąsta juos tykiai stebinčių žiūrovų. Išlipę į krantą pingvinai kelias valandas ieško sau nakvynės vietos, taisosi poilsiui, garsiai klega, ieškodami šeimos narių.
Didžiuoju vandenyno keliu
Melburne gyvenantys giminaičiai tikino, kad negalime išvykti iš Australijos, nepasivažinėję Didžiuoju vandenyno keliu (Great Ocean Road), besitęsiančiu kelis šimtus kilometrų pakrante žemiau Melburno.
Vietomis keliolika metrų nuo vandenyno nutolęs kelias driekiasi palei lankytinus gamtos objektus. Vienas jų – Dvylika apaštalų – tai milžiniškos uolos vandenyne. Tiesa, iš dvyliktuko šiandien belikusios aštuonios.
Kelias popietes įvairiuose vandenyno paplūdimiuose prisimenu su fotoaparatu – įamžinant kopinėjimus basomis ant uolų, įspūdingus rifus ar banglentininkų šokius ant bangų. Australiją skalaujančios Ramiojo vandenyno bangos – vienos trokštamiausių banglenčių mėgėjų.
Didžiojo vandenyno kelio maršrute – vieni žymiausių šalies gamtos rezervatų, miestelių, kurių restoranai siūlo tik ką iš vandenyno ištrauktas jūrų gėrybes, iškyloms suręstos stovyklavietės vandenyno pakrantėse.
Nuodėmė išvykti iš Australijos neaplankius Didžiojo barjerinio rifo. Deja, palikom jį kitai viešnagei. Nuodėmė neaplankyti ir Auksinės pakrantės šalia rifo – paplūdimiai ten, sako, nepakartojami.
Jei susigundėte Australija ir jus riboja laikas bei galimybės, klajodami po miestų apylinkes, aplankykite vynuogynus, kuriuose kartu su vynuogių gėrimais būsite pavaišinti ir gardžiomis vaišėmis. Taip pat aborigenų kultūrą puoselėjančius muziejus. Jei nuspręsite pasilikti didžiuosiuose miestuose, nenuobodžiausite – nors architektūrinių grožybių stinga, kultūrinės veiklos apstu.
