Kurį pasirinkti?
Artėjant prezidento rinkimams perkamoji galia ir nedarbas prancūzams rūpi kur kas labiau, nei prezidento ir dešiniųjų kandidato būsimuose rinkimuose Nicolas Sarkozy kurį laiką į pirmą vietą kelta saugumo tema. Pastarąją nuolat eskaluoja ir kraštutinės dešinės Nacionalinis frontas.
Nacionalinio dienraščio „Le Parisien“ užsakymu visuomenės nuomonės tyrimų instituto BVA atlikta apklausa skelbia, jog renkant Prancūzijos vadovą piliečiai pirmiausia vadovausis pasiūlymais, kaip pagerinti perkamąją galią (42 proc.) ir sumažinti nedarbą (30 proc.). Saugumo stiprinimą prioritetu tuo tarpu laiko tik 8 proc. Prancūzijos gyventojų. Lygiai tiek pat – Nacionalinio fronto pliekiamą imigraciją.
Pasak kitos balandžio pradžioje „Harris Interactive“ atliktos apklausos, net 86 proc. prancūzų artimiausius mėnesius išliks susirūpinę savo perkamąją galia. Daugiau nei pusė šalies gyventojų žada sumažinti išlaidas kultūrinėms reikmėms, laisvalaikio pomėgiams bei drabužiams. Tik maistui nesiruošiama taupyti: 43 proc. respondentų neketina atsisakyti vyno, kavos, šokolado ir kitų skanėstų teikiamų malonumų – jie taupys aukščiau išardytų prekių ir paslaugų sąskaita.
Kiekvienas kandidatas į prezidentus siūlo kaip numalšinti prancūzų nerimą dėl pernelyg greitai plonėjančios piniginės. Visi tarsi susitarę žada griebti už ragų perkamąją galią vos įžengę į Eliziejaus rūmus.
F. Hollande's žada didinti pašalpas.
Vienas iš dviejų pagrindinių favoritų socialistas Francois Hollande’as žada, jeigu bus išrinktas, trims mėnesiams įšaldyti degalų kainas ir 25 proc. pakelti kukliai gyvenančioms šeimoms teikiamą mokslo metų pradžios pašalpą, taip pat didinti pašalpą suaugusiems neįgaliems asmenims. Minimalios algos didinimą jis žada sieti ne su infliacija, kaip yra dabar, o su ekonominiu šalies augimu.
Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen mokesčius degalams siūlo sumažinti net penktadaliu bei, kaip ir socialistų kandidatas, minimalios algos kėlimą sieti su ūkio augimu, o ne infliacija. Minimalų atlyginimą ji žada kelti iki 1500 eurų (5179 litų) per mėnesį. Dabar dirbantys visu etatu (35 val. per savaitę) gauna ne mažiau kaip 1096 eurus (3784 litus) „į rankas“.
Komunistų partijos remiamas ir netikėto populiarumo susilaukęs Kairiųjų fronto kandidatas Jeanas Lucas Melenchonas dar dosnesnis. Minimalią algą jis žada dar šiemet pakelti iki 1700 eurų neatskaičius mokesčių, o iki 2017 m. tokį minimumą įtvirtinti jau „į rankas“. Jis taip pat norėtų įšaldyti nuomos mokestį ir reguliuoti maisto produktų kainas.
M. Le Pen žada didinti minimalią algą.
Antrasis iš dviejų pagrindinių favoritų, dabartinis prezidentas N. Sarkozy, savo ruožtu žada iškart pareikalauti, kad visos pensijos būtų mokamos jau pirmą, o ne aštuntą kiekvieno mėnesio dieną, kaip tai buvo daroma pastaruosius 50 metų. Nedideliems 1200-1400 eurų atlyginimams dešinysis kandidatas siūlo panaikinti socialinio draudimo mokesčių dalį, kurią moka patys darbuotojai.
Regioninis dienraštis DNA primena, jog kas antras prancūzas gyvena už mažiau nei 1467 eurus per mėnesį (atskaičiavus pajamų mokestį). O didesne nei 3010 eurų suma suaugusiam asmeniui disponuoja tik 10 proc. prancūzų šeimų.
„Prieš 2008 m. krizę mėnesio pabaigos bijodavo kukliai uždirbantys prancūzai. Šiandien ši baimė dominuoja viduriniojoje visuomenės klasėje“, – sako Gyvenimo sąlygų stebėjimo ir tyrimo centro (Credoc) atstovė Sandra Hoibian.
Ekonomistės nuomone, turint galvoje energetikos ir būsto kainų kilimo spartą, sunku tikėtis, jog viduriniosios klasės perkamoji galia ateityje kils.
Kaip pabrėžia regioninis dienraštis „La voix du Nord“, skirtumas tarp kukliausiai ir geriausiai uždirbančiųjų per pastarąjį dešimtmetį nenustojo augti. 10 proc. mažiausiai uždirbančiųjų 1999 m. kas mėnesį disponavo 608 eurais, 2009 metai – vos 51 euru (8,4 proc.) daugiau.
N. Sarkozy pažadų portfelyje – mažesni mokesčiai kukliausias pajamas gaunantiems asmenims.
10 proc. turtingiausių prancūzų pajamos per tą patį laikotarpį išaugo 683 eurais (18,2 proc.): nuo 3752 iki 4435 eurų. Šios sumos – prieš pajamų mokestį, kuris Prancūzijoje skaičiuojamos pajamas išdalijus visiems šeimos nariams.
Kita vertus, susirūpinimas ar net visokios baimės dėl prancūzų materialinės būklės ateityje neatbaidė nuo vartojimo. Prekybos centrai čia nėra uždarinėjami, kaip Italijoje arba Ispanijoje. Nuo juodų 2008 metų vartojimas Prancūzijoje kasmet kilo vidutiniškai po 0,8 proc. Šį augimą, kuris šaliai padėjo išvengti gilesnės recesijos, pirmiausia užtikrino pensininkai ir pasiturintys prancūzai.
