Protestai – ne tokie masiniai, bet jie vyksta.
Rusijoje formuojasi naujas politinis klimatas: vietinis, energingas ir nepatiklus.
Praėjus mėnesiui po Vladimiro Putino pakartotinio išrinkimo Rusijos prezidentu, Maskvoje beveik nesimato dramos ženklų. Gruodį masiškai kilę protestai tapo pavieniais. Rinkimų naktį atgabenti kariniai pulkai grįžo į savo kareivines.
Kremlius atgavo ramybę nesiimdamas nei smurto (kaip kad daugelis bijojo), nei atiduodamas daug politinės galios (kaip kad kai kurie tikėjosi). Likus mėnesiui iki V. Putino inauguracijos jo būsima politika ir jo vyriausybės struktūra lieka neaiški. Tačiau numanoma žinia yra tokia, kad viskas tęsis kaip anksčiau, išskyrus kelis potėpius ten ar čia.
Šis įspūdis yra apgaulingas. Nors protestai slūgsta, nepasitenkinimo sukeltos povandeninės srovės ardo Kremliaus politinės sistemos pamatus. Tyrimų centro „Levada“ atlikta apklausa parodė, kad tik 17 procentų rusų nori po šešerių metų prezidento poste matyti V. Putiną. Daugiau nei 40 procentų nori naujo politinio veido.
Pasak žiemos protestus numačiusios ir viduriniajai klasei nepriklausančių rusų tyrimą atliekančios idėjų kalvės Strateginių tyrimų centras vadovo Michailo Dmitrijevo, nepasitenkinimas pasklido už viduriniosios klasės ir didelių miestų ribų. Jo įžvalgos dar tik bus paskelbtos, bet jau aišku, kad V. Putino rėmėjai praranda užsidegimą, o jo priešininkų ryžtas stiprėja. Pasak M. Dmitrijevo, plačiai paplitęs nepasitenkinimas galbūt nevirs atvirais protestais, bet jis jau pasireiškė įvairiuose vietos rinkimuose.
Pasak M. Dmitrijevo, plačiai paplitęs nepasitenkinimas galbūt nevirs atvirais protestais, bet jis jau pasireiškė įvairiuose vietos rinkimuose.
Balandžio 1 dieną opozicijos kandidatas mero rinkimuose Jaroslavlyje, senoviniame mieste į šiaurės rytus nuo Maskvos, pasiekė triuškinančią pergalę prieš Kremliaus paskirtą kandidatą. Panašus rezultatai buvo ir Toljatyje, „Lada“ automobilių gamyba garsėjančiame pietvakarių Rusijos mieste.
Tokie rinkimų rezultatai pradeda atrodyti kaip nauja kryptis ir perduoda tokią žinią regionų elito atstovams: dabar galbūt geresnė mintis būti opozicijoje nei išlikti sistemos sąjungininku. Rusijos analitikai teigia, kad ne mažiau svarbus buvo žurnalistų ir rinkimų stebėtojų iš Maskvos dalyvavimas, kuris užtikrino sąžiningus rinkimus Jaroslavlyje.
Tikroji politika sklinda į regionų ir savivaldybių lygį. Visoje šalyse rusai nori išsirinkti savo pačių gubernatorius. Maskvoje protestai taip pat tapo labiau vietiniai. Aštuoniasdešimt penkių aktyvistų suėmimu pasibaigusiu naujausiu susirinkimu šalia Raudonosios aikštės buvo siekiama atsikovoti iš Kremliaus miesto erdvę.
Protestuotojai žadėjo grįžti ir daugelis netrukus pradėjo reikalauti išankstinių mero rinkimų sostinėje. Rusijoje politikos virsmas labiau regionine yra ne tik liaudies aktyvumo ženklas, teigia M. Dmitrijevas, bet ir žmonių nepasitikėjimo politikais bei partijomis federaliniu lygiu simptomas. Žmonės ieško ne pažadais ir programomis besipuikuojančių politikų, bet vietos problemas pajėgiančių spręsti vietinių administratorių. Labiausiai rūpimų dalykų sąrašo viršuje yra sveikatos apsauga, švietimas ir keliai.
Toks nepasitikėjimas kliudo kurti nacionalines politines partijas. Tai kelia problemų Rusijos liberalams, kuriems, kitaip nei komunistams, trūksta organizuotumo ar vienijančių lyderių. Naujasis partijų registravimą supaprastinęs įstatymas dar labiau išryškins šią silpnybę. Tai gali paaiškinti, kodėl įžvalgūs opozicijos politikai, tokie kaip buvęs finansų ministras Aleksejus Kudrinas ar populiarus tinklaraščio rašytojas Aleksejus Navalnis, pasirinko dirbti su pilietinės visuomenės iniciatyvomis, o ne kurti partijas.
M. Dmitrijevas teigia, kad jis taip pat aptiko gilų įtarumą užsienio galių, ypač Amerikos, atžvilgiu, kuris tampa artimas ksenofobijai. Toks požiūris didžiausia dalimi yra Kremliaus propagandos pasekmė, kuri pastaruosius kelis dešimtmečius kūrė Rusijos, kaip užsienio priešų apsuptos tvirtovės, įvaizdį ir įdiegė cinišką požiūrį, kad kiekvienas yra vedinas godumo.
Šalin televiziją ir Dievą
Pažvelkite į „Protesto anatomiją“ – praėjusį mėnesį valstybės kontroliuojamo TV kanalo NTV sukurtą pseudodokumentinį filmą. Filmas it sovietų propaganda sudirbo protesto lyderių kalbas apie „orumą“ ir netiesiogiai davė suprasti, kad jiems moka užsienio vyriausybės.
Panašu, kad kanalas pasinaudojo Fiodoro Dostojevskio novelės „Velniai“ vyriausiojo provokatoriaus Piotro Verchovenskio patarimu, kad „geriausias būdas laimėti prieš rusą yra atvirai ginti teisę būti negarbingu“. Šis NTV filmas, parodytas du kartus per vieną savaitę, sukėlė liberalių maskviečių protestus prieš kiekvieną dirbantį tame kanale arba jame besireklamuojantį.
„Filmas taip pat reiškė tikslingą pažeminimą tiems iš mūsų, kurie prijautė protestuotojams ir mėgino atspindėti įvykius nešališkai“, – teigia vienas iš liberalesnių pažiūrų NTV žurnalistų.
Nei vienas žurnalistas neišėjo iš darbo šiame kanale, iš dalies todėl, kad trūksta darbo kitur, iš dalies dėl ribotos Kremliaus leidžiamos spaudos laisvės. Tačiau, nors valstybinė televizija vis dar gali transliuoti Kremliaus žinias, jų veiksmingumas silpsta. Kai apklausų rengėjai paklausė rusų apie protestuotojų motyvus, dvigubai daugiau apklaustųjų įvardijo nepasitenkinimą, nei pinigus.
Gerai žinantis apie nepasitikėjimą valstybės institucijomis Kremlius pamėgino sutelkti ortodoksų bažnyčios paramą. Tiesą sakant, patriarchas agitavo už V.Putino išrinkimą. Kai veidus dengiančiomis vilnonėmis kepurėmis ir šviesą atspindinčiomis kojinėmis pasidabinusi jaunų feminisčių pankroko grupė „Pussy Riot“ prie pagrindinio Kristaus Išganytojo cerkvės altoriaus šoko ir dainavo „Šventa Marija, išgelbėk mus nuo Putino“, bažnyčia ir valstybė atsakė vienu balsu.
Kol bažnyčios galva grūmojo dėl šventvagystės, valstybė suėmė tris moteris. Joms gresia iki septynerių metų kalėjimo, jeigu bus nuteistos dėl joms mestų suklastotų kaltinimų. Toks griežtas elgesys suskaldė bažnyčią bei nuteikė liberalius rusus prieš patriarchą. Jo morale buvo dar labiau suabejota pasklidus naujienoms apie teisminę bylą dėl jo asmeninio buto ir 30 tūkstančių JAV dolerių vertės laikrodžio ant jo riešo.
Kultūros istorikas Andrejus Zorinas teigia, kad NTV filmas ir elgesys su „Pussy Riot“ rodo Kremliaus nuomonę, jog cinizmas ir neapykanta yra veiksmingos priemonės. Tačiau tokia taktika yra rizikinga: abu jausmai gali būti nukreipti prieš patį Kremlių, kaip ir bažnyčią.
Nuslydimas į kairiojo populizmo pusę yra pavojingas. Pasak M. Dmitrijevo, vienintelis būdas išvengti radikalių veiksmų ir užtikrinti Rusijos sistemos perėjimą į kažką stabilesnio yra eiti lėtu pasitikėjimo ir institucijų atkūrimo procesu. Sėkmė nėra užtikrinta, o laiko nedaug. Tačiau ar yra kitų pasirinkimų?
