Kadras iš filmo „Atenbergas“.
„Tai kažkas tarp vesterno, mokslinės fantastikos, komedijos ir graikų tragedijos žanrų, bet tuo pačiu ir nei vienas iš jų“, – taip apie savo filmą „Atenbergas“ sako jo režisierė Athina Rachel Tsangari. Sulaukęs daug simpatijų tarptautiniuose festivaliuose, nuo šiandien šis filmas rodomas ir Vilniaus „Pasakos“ kino teatre.
„Atenbergas“ – tai graikiška istorija apie žengimą į suaugusiųjų pasaulį, pernai tapusi viena iš trijų kino juostų, nominuotų Europos Parlamento „Lux“ prizui. O pagrindinį vaidmenį filme atlikusi jauna aktorė Ariana Labed Venecijos kino festivalyje buvo pagerbta geriausios aktorės apdovanojimu. Nuostabiausia, kad kai A. Lebed buvo pasirinkta Marinos vaidmeniui, ji net nekalbėjo graikiškai ir kiekvieną frazę turėdavo išmokti fonetiškai.
Pagrindinė „Atenbergo“ herojė Marina yra ekscentriška 23-ejų metų mažo miestelio mergina, gyvenanti savo uždarame pasaulyje. Ji primena baikštų, bet tuo pačiu ir smalsų laukinį gyvūnėlį, apatišką visumai, tačiau susitelkusį į detales, fiziologijos tyrinėjimus. Ji stoja ant esminių gyvenimo pasikeitimų slenksčio. Netrukus mirsiantis tėvas bando paruošti dukrą socialiniam gyvenimui, tuo tarpu pati Marina savo kūną jaukinasi panašiai kaip laukinį žvėrį…
„Atenbergą“ pradėjau rašyti 2008-ųjų gruodį, kai Atėnuose vyko pirmosios riaušės. Gatvėse vyravusi nevilties, susvetimėjimo ir išdavystės nuotaika nesąmoningai persismelkė ir į filmo scenarijų. Jis nejučia ėmė kristalizuoti visuomenėje tvyrančias baimes. Aš manau, kad dabar Graikijoje kinas labiau nei bet kada tampa ne tik menine raiškos priemone, bet ir politinio, socialinio bei moralinio išgyvenimo sąlyga“, – teigia filmo režisierė.
Nenuostabu, kad šio filmo žiūrovai pamatys visiškai kitokią, toli nuo įprastų klišių nutolusią Graikiją. Tai buvo vienas šio filmo režisierės siekių.
„Viskas prasidėjo nuo pagrindinės herojės klausimo savo tėvui: „Ar kada nors įsivaizdavai mane nuogą?“. Aš mąsčiau, kas nutiktų, jei mergina iš tiesų taip paklaustų, koks galėtų būti jos tėvo atsakymas. Bandžiau įsivaizduoti likusią pokalbio dalį, žinojau, kad tai būtų kažkas visiškai priešingo „baltoms sienoms“ – vienai iš daugelio klišių, kuriomis vaizduojama Graikija. Norėjau visas tas baltas sienas ir žydrą dangų apversti aukštyn kojom“, – teigė režisierė.
Pastarąjį dešimtmetį Graikijoje nebegyvenanti A. R. Tsangari teigė netikinti nei nauja graikų kino banga, nei apskritai nacionaliniu kinu. „…aš netikiu nacionalinio kinematografo idėja. Tam, kad galėčiau kurti kiną, aš privalau būti bastūnė, pašalietė ir bedievė“, – teigė režisierė.
