Reikalaujantys reformų.
XXI amžiaus pirmasis dešimtmetis įsimins kaip itin gilių sukrėtimų metas. 2001 metų rugsėjo 11–osios teroristų išpuoliai bei 2007 metais prasidėjusi pasaulinė finansų krizė iš esmės pakeitė pasaulį. Šių įvykių sukeltas rezonansas privertė netgi suabejoti Vakarų civilizacijos, kaip pirmaujančios kultūros, ateitimi.
Teroristiniai išpuoliai, per kuriuos Niujorke sugriauti Pasaulio prekybos centro dangoraižiai, sukėlė politinių pokyčių bangą. Tuo tarpu finansų krizė privertė iš naujo įvertinti globalios ekonomikos veikimo modelį ir jo ateities perspektyvas. Finansų krizė tiesiogiai palietė daugiau pasaulio gyventojų nei bet koks kitas pastarojo meto įvykis. Todėl nuolat keliami klausimai, ko buvo pasimokyta ir kas pasikeitė per pastaruosius penkerius metus.
Galvojant apie finansų rinkos pokyčius žvilgsnis pirmiausia krypsta ten, kur prasidėjo krizės cunamis – JAV. 2008 metais prezidento rinkimų kampanijos metu Barackas Obama žadėjo uždėti apynasrį Volstrytui bei taip užkirsti kelią panašioms krizėms ateityje. Nors JAV prezidentas buvo kaltinamas šališkumu, mat nemažą dalį jo rinkimų kampanijos lėšų sudarė finansų gigantų, kaip „Goldman Sachs“, „JPMorgan Chase & Co“, „Citigroup“, UBS ir „Morgan Stanley“ parama, 2010 metų liepą buvo priimtas prieštaringai vertinamas Doddo–Franko įstatymas. Dviejų respublikonų pavardėmis pavadintas projektas susilaukė nemažai kritikos tiek iš priežiūros šalininkų, tiek iš Volstryto lobistų, tačiau jo patvirtinimas žymi naują finansų sektoriaus raidos etapą.
Doddo–Franko įstatymas, pakeitęs 1999 metais bankų sektoriaus dereguliacija įtvirtinusį Grammo-Leacho-Bliley teisės aktą, jo autorių nuomone, turėtų užtikrinti finansų rinkos stabilumą. Šis įstatymas aprėpia labai daug, tačiau pagrindiniais jo elementais galima laikyti Volstryto priežiūros institucijos įkūrimą, draudimą bankams beatodairiškai žaisti su investuotojų pinigais ir kredito reitingų agentūrų priežiūrą.
Šis įstatymas aprėpia labai daug, tačiau pagrindiniais jo elementais galima laikyti Volstryto priežiūros institucijos įkūrimą, draudimą bankams beatodairiškai žaisti su investuotojų pinigais ir kredito reitingų agentūrų priežiūrą.
Vis dėlto, Barney Franko ir Chriso Doddo teigimu, jų sukurto įstatymo poveikis finansų sektoriui bus pastebimas tik po kelerių metų, nes recesijos metu bankai ir taip nelinkę elgtis neatsakingai. Tuo tarpu ekonomikai pradėjus stotis ant kojų, pastarieji neturės galimybės pulti į tą patį akiplėšiško investavimo liūną.
Europa taip pat neliko reformų nuošalyje. Nors Senasis žemynas, palyginti su Jungtinėmis Valstijomis, pasižymėjo griežtesne finansinių institucijų kontrole, gilių kompleksinių taip pat nebuvo išvengta. Tiesa, verta pažymėti, kad Europos bankus krizė palietė dėl smarkiai persipynusios JAV ir Europos finansinių institucijų veiklos. Vis dėlto europiečiai, sekdami JAV pavyzdžiu, įdiegė griežtesnės priežiūros modelį, kurį ekspertai vadina „Doddo–Franko plius“.
Tikimasi, kad skaidresnė pinigų srautų priežiūra neleis atsirasti „dar vienai Graikijai“ tarp bankų ar valstybių. Garsus JAV investuotojas George‘as Sorosas europietišką JAV įstatymo pritaikymą vadino „proveržiu finansų rinkos reguliavimo ir priežiūros srityje“. Dar daugiau, G. Sorosas buvo įsitikinęs, kad panašus veiklos priežiūros modelis abiejose Atlanto pusėse palengvins atsakingų institucijų darbą ir paskatins sąžiningo investavimo kultūrą.
Europos kontekste verta paminėti ir finansinės drausmės sutartį, kuriai pritarė ir Lietuva. Nors Europos Komisija ir įtakingi žemyno politikai tikina, kad ši sutartis buvo kryptingo proceso pasekmė, euro zonos krizė neabejotinai paspartino šį procesą. Dar prieš penkerius metus būtų buvę sunku įsivaizduoti, jog praktiškai visos ES narės sutiks perleisti dalį suverenumo tarptautinėms institucijoms. Paprastai valdantieji nemėgsta siaurinti savo galių, tačiau skolų krizė privertė juos tą padaryti.
Amžinas skolos ciklas
Viena labiausiai kritikuojamų sričių – „mažų atsargų bankininkystė“ (Fractional reserve banking, FRB). Nors įtakingiausi ekonomistai sutinka, kad FRB didina pinigų srautus ir suteikia papildomų lėšų verslui bei vartojimui, o galiausiai – ir ekonomikai, neretai pamirštamos to pasekmės.
Kaip teigė vienas įtakingiausių pasaulio ekonomikos žurnalistų, dienraščio „Financial Times“ redaktorius Martinas Wolfas, „viena didžiausių dabartinės finansų sistemos ydų yra ta, jog bankai dažnai nepamatuotu skolinimu iš nieko sukuria pinigus“. FRB kritikų teigimu, pinigams kurti būtinos bankų paskolos, todėl augant ekonomikai didėja įsiskolinusi gyventojų dalis, o tai didina socialines bei ekonomines problemas. Pastarosioms spręsti vėlgi reikia lėšų, kurios irgi pasiskolinamos, taigi sukuriamas amžinas skolos ciklas, dėl kurio auga skurdas bei pajamų nelygybė.
Dar daugiau, remiantis kiekybine pinigų teorija, dėl paskolų kuriamos paklausos auga infliacija. Nors FRB kritikai – gana marga publika, verta paminėti, jog jų tarpe yra Nobelio ekonomikos premijos laureatas Miltonas Friedmanas ir vienas Čikagos ekonomikos minties pradininkų Frankas Knightas.
FRB neabejotinai leidžia finansinėms institucijoms didinti kapitalą ir auginti pelną, tačiau būtent dėl šios priežasties bankų lobistai sugebėjo sumažinti realias atsargas iki juokingų kiekiu. Mažesnis rezervas atriša bankams rankas žaisti su pinigais rinkose, finansuoti verslą ir privačius gyventojus, tačiau reikia nepamiršti globalios rinkos trapumo. Siekis skatinti verslo augimą šalyje neretai surakina politikų rankas – šie nedrįsta įvesti apribojimų. Tačiau saugiklių trūkumas vėliau krenta ant jų pačių pečių, kuomet bankai atsiduria ties žlugimo riba.
Siūloma asmeninė atsakomybė
Pagrindinis naujai sukurtų priežiūros įstaigų objektas bus bankai, reitingų agentūros ar privatūs fondai. Tačiau su investuotojų pinigais žaidžia ne pati sistema, o konkretūs asmenys. Neretai bankų valdybos samdo finansininkus, kuriems patikėta prižiūrėti ir vykdyti banko veiklą, tačiau griūvant bankui šie neprisiima jokios atsakomybės. Prieš žlungant didiesiems JAV bankams kai kurie šių vadovai, turėdami informacijos apie laukiančius sunkumus, iš anksto pardavė savo akcijas ir susikrovė nemažus turtus.
Dar daugiau, finansinių institucijų priežiūra nereiškia, kad šių vadovai staiga ims bijoti sankcijų. Tarptautiniams finansų gigantams kelis milijonus siekiančios baudos tėra lašas jūroje, palyginti su gaunamu pelnu.
Kol kas vienintelė rimtesnė iniciatyva siūlant taikyti asmeninę atsakomybę buvo Jungtinėje Karalystėje. Šių metų vasarį parlamento narys Steve‘as Bakeris pasiūlė įstatymą, kuriuo siekiama atsakomybę už žlungančius bankus perkelti ir ant jų vadovų pečių. Adamo Smito instituto ekspertas Samas Brownas teigė, kad priėmus S. Bakerio siūlomą projektą „bankų griūties atveju pagrindinė atsakomybė kristų ant vadovų, akcininkų ir direktorių pečių, o tai padėtų pašalinti opią „per didelis, kad griūtų“ problemą“.
