V. Vitkauskaitė
Praėjusią savaitę teatralams įteikti Auksiniai scenos kryžiai tapo pretekstu pasvarstyti apie teatrą už teatro sienų. Tą, kuriame, anot W. Shakespeare’o, mes visi esame aktoriai.
Nacionaliniame dramos teatre surengtoje ceremonijoje nuskambėjo mintis, kad gyvenimas tampa vis teatrališkesnis ir dramatiškesnis, ir teatrui šiuo atžvilgiu jau tenka vytis gyvenimą. Galbūt. Iš tiesų išėjus iš Auksinių scenos kryžių apdovanojimų apėmė geras jausmas, neturintis nieko bendra su svarstymais, ar „tie“ buvo apdovanoti, ar ne „tie“, ar reikėjo įvertinti būtent šitą kūrėją, ar jo kolegą. Liko jausmas, kad kažkas toje vietoje, kurios vienas simbolių yra kaukės, vyksta sąžiningai, teisingai ir be kaukių. Kažkas toje ar kitose scenose kuria ne fikciją ir ne pasirodymą, bet santykius, vertybes, patį gyvenimą.
Kad patetika neužnuodytų, sukonkretinsiu, jog kalbu apie jaunuosius teatralus – ir tuos, kurie buvo įvertinti pirmaisiais savo gyvenime Auksiniais scenos kryžiais, ir tuos, kurie liko sėdėti prie visus jungiančio stalo tik su puokšte gėlių. Noras patikti būdingas, ko gero, kiekvienam žmogui. Bet jauni kūrėjai dar kartą įrodė: tam nebūtina sakyti tik tai, ką nori ir tikisi išgirsti kiti.
Laisvė nepataikauti, neimituoti savęs geresnio, nei esi, nesimatuoti svetimų kostiumų nei įvaizdžių – visa tai, subjektyvia mano nuomone, buvo viena garsiausių natų šių metų apdovanojimų ceremonijoje. Ar užaugo karta, apie kurią prieš kelis dešimtmečius niekas negalėjo net svajoti? Ar atėjo jauni žmonės, tapsiantys persisotinusios, abejingos, prisitaikėliškos visuomenės priešais? Parodys laikas. Nors režisierius Jonas Vaitkus tą patį vakarą sakė, kad džiaugiasi žiūrėdamas į tuos jaunus žmones ir į tai, ką jie daro scenoje, kad su tokiu jaunimu Lietuvai viskas bus gerai.
Tik visko sieti su amžiumi, ko gero, nėra verta. Įvaizdžio našta neapkaltinsi nei paties Jono Vaitkaus, nei aktoriaus Rimgaudo Karvelio, kuriam Auksinis scenos kryžius buvo įteiktas už viso gyvenimo nuopelnus. Vieniems nesukti galvos dėl to, ar visi juos mylės, galbūt padėjo jaunatviška energija, kitiems – gal ir gyvenimiška patirtis bei nesurambėjęs mąstymas. Ir internautų diskusijose, ar „gražu“ į tokią ceremoniją atvykti vilkint treningą, gali kilti Trečiasis pasaulinis karas, bet pačių treningų nešiotojų tai, galiu galvą guldyti, nesujaudins. Nes kuo čia dėtas grožis?
Su tendencija „atrodyti gražiu“ ar „gražesniu, nei esu“ neretai tenka susidurti žurnalistikoje. Įvairaus kalibro pašnekovai vis plaka žiniasklaidą už iškraipomas jų mintis, už sakinius, kurių jie niekada nesakė, už frazes, ištraukiamas iš konteksto. Tų nuodėmių, ko gero, iš tiesų apstu. Bet yra ir kita pokalbio pusė: tai nepasitenkinimas savo žodžiais, staigus ir niekuo nepagrįstas jų išsižadėjimas. Turbūt tik dirbdamas žurnalistu taip dažnai gali išgirsti frazę: „Jūs surašėte viską, kaip aš sakiau, ir aš sau straipsnyje nepatinku“. Arba nusivylimą: „tikėjausi, kad mano žodžius pagražinsite“. Arba baimę: „šitą mano sakinį išbraukite, dar kas nors supyks“ (beje, visos šios frazės – autentiškos). Ir kol daužomasi kaktomis dėl kiekvieno pasakyto, bet vėliau atsiimamo žodžio, neapleidžia klausimas: kodėl mums tiek daug reiškia baimė nepatikti?
Banalu, bet kuo kruopščiau siuvamas ir lopomas įvaizdžio drabužis, tuo neretai labiau kenčia pokalbio turinys. Ir tai neturi nieko bendro su kokiomis nors pikanterijomis, asmeninio gyvenimo detalėmis ar kitais subtilumais. Tiesiog iš vienodos buities vienoduose butuose tarp vienodų baldų jau, regis, išnirome, bet iš vienodo mąstymo – dar ne. Tik toks kruopščiai sukurtas teigiamas herojus neša ne Auksinį scenos, bet sunkų geležinį įvaizdžio kryžių.
Kodėl nuo Jo Šventenybės – Teatro leidau sau nuklysti prie kur kas piktesnių ir kritiškesnių žodžių sulaukiančios žiniasklaidos? Dėl labai paprastos priežasties: nes interviu, kaip ir spektaklis, yra akimirkos žavesys. Efemeriškas, trapus ir dėl to unikalus žanras. Todėl, kaip ir spektakliui, interviu tiesiog reikia leisti įvykti. Gal tada ir teatrui prisivyti gyvenimą bus lengviau.
____________________
Viktorija Vitkauskaitė yra „IQ Life“ redaktorė
