Didžioji kinų siena – vienas įspūdingiausių žmonijos statinių.
Sužinojusi, jog netrukus teks kelti sparnus į Kiniją, kelias dienas vaikščiojau apimta šoko. Buvau kaip tuščias vokas su užrašytu adresu „Pekinas, Kinija“. Tačiau, kaip sakė kinų išminčius Lao Dzė, tūkstančio li kelias prasideda nuo vieno žingsnio. Kaip tą kelią nueisi, priklauso ir nuo to, ką pakeliui sutiksi.
Kas lietuviams yra Kinija? Vieniems – kultūros ir išradimų lopšys, kilometrus nusidriekusi Didžioji kinų siena ir Šilko kelias. Antriems – mėgstamų patiekalų, valgomų pagaliukais, tėvynė. Tretiems – pigios, nekokybiškos, pasaulį užtvindžiusios prekės. Tačiau, pirmiausia, Kinija yra žmonės. Daug žmonių – 1,3 mlrd.
Kinai – smalsūs ir draugiški, retai įžūlūs. Jie šypsosi, kalbina, prašo kartu nusifotografuoti – ypač prie turistinių objektų, mat čia gausu kinų, atvykusių iš šalies gilumos, kur užsieniečius jei yra matę, tai tik per televizorių. Dėmesys gali išvarginti, neretą ir papiktina, nuo jo niekur nepasislėpsi. Rytiečiams, kuriems atstumas iki žmogaus yra kur kas mažesnis nei vakariečiams, prieiti, klausinėti, liesti, atrodo, taip pat natūralu, kaip kvėpuoti. Vakaruose klausti amžiaus ir kiek uždirba – nemandagu. Tačiau ne Kinijoje. Algos dydis čia – vieša informacija.
Kinai nešykšti komplimentų. Vakariečiai už komplimentus dėkoja, o kuklieji kinai visuomet kratysis pagyrų sakydami, kad jie jų neverti. Šeimininkė, pagirta už gardų maistą, ginsis, kad jos ruoštas maistas tikrai nėra skanus. Jei žmogų pagirsi už puikiai atliktą darbą, žinias, tas sakys esąs nevertas pagyrimo. Būti kukliam, vadinasi, laikytis tradicijų. Dėkoti už komplimentus – modernu, paprastai tai jaunimo privilegija.
Džonai Van ir Džeinės Li
Pamenate anekdotą, kaip kinai renka savo vaikams vardus? Gimus vaikui tėvas išeina į lauką, išgeria alaus skardinę, meta ją ir koks garsas pasigirsta, taip vaiką ir pavadina. Vakariečiams dažnai sudėtinga įsiminti kinų vardus, tad šie susigalvoja vakarietiškus. Nesistebėkite, jei paklausti, kuo vardu, atsakys, kad Maiklas, Taigeris, Kevinas, Vanesa, Džeinė ir Džonas.
Kinai labai džiaugiasi, kai užsieniečiai kalba kiniškai. Tiesa, ne iškart patiki išgirdę. Purto galvą sakydamas ting bu dong (liet. nesuprantu). Pradeda atsakinėti į kiniškai užduodamus klausimus ir kurį laiką nesupranta, kad laowai (ne visai mandagus užsieniečio pavadinimas) kalba jo gimtąja kalba. Supratę apsidžiaugia ir puola kalbėti nepaisydami perspėjimo, jog silpnai kalbi kiniškai, o supranti, ką pasakė, dar mažiau. Kinų kalbos gramatika nėra itin sudėtinga. Sunkiausia pasakyti reikiamu tonu, kad tave suprastų, ir suprasti, ką pasakė pašnekovas. Žodis ma, pasakytas įvairiais tonais, gali reikšti ir mamą, ir arklį, yu – žuvį ir lietų, shui – vandenį ir miegą, mai – pirkti ir parduoti. Skaityti kinų kalba lengviau, nes hieroglifas turi vieną reikšmę. Tačiau norint suprasti, kas rašoma laikraštyje, reikia mokėti mažiausiai tris tūkstančius ženklų.
Ankšta didmiesčių kasdienybė.
Kiekvienas miestas oficialiai kinų mandarinų kalbą dar nuspalvina savo dialektu – jei išmokai Pekino dialektą, nebūtinai suprasi, ką bendrine kalba Handžou gyventojas. O kur dar nacionalinių mažumų, kurių Kinijoje suskaičiuojama 56, kalbos. Tiems, kurie sako, kad visi kinai – identiški dvyniai, reikėtų iš Pekino nuskristi į Naniną, Guansi regiono, kuriame gyvena daugiausia tautinių mažumų, sostinę. Tuomet tampa akivaizdu, kokie kinai yra skirtingi – ūgiu, odos spalva, veido ir akių forma. Tik svoris nelabai skiriasi – Kinijoje nedaug apkūnių žmonių. Storas žmogus čia lygu negražus. Besilaukiančios užsienietės greitai išmoksta kiniškai sakyti: „Aš nestora, aš laukiuosi“, kai besimatuodamos drabužį pamato iš siaubo išplėstas pardavėjos akis.
„Looka looka, čypa čypa“
Jei susiruošėte į Kiniją, „Louis Vuitton“ rankines ir „Valentino“ sukneles geriau palikti namie, nedaug kas čia manys, kad tai originalūs daiktai. Padirbtomis prekėmis užversti visi turgūs, su D&G ir „Gucci“ rankinėmis vaikšto ir studentės, ir namų tvarkytojos.
Jei nuspręstumėte apsilankyti vietos turguose, pasiruoškite derėtis. Pirmą pasakytą kainą reikėtų dalinti iš trijų (kartais ir iš šešių). Prekiautojai greitai suuodžia turistus ir iš jų lupa devynis kailius. Galite manyti, kad jus bando apkvailinti, jumis nori pasinaudoti, antra vertus – puikūs pardavėjo įgūdžiai padeda šiajam išlaikyti šeimą. „Looka looka, čypa čypa“,– taip ir skamba nardant tarp prekystalių. Kinų kalbos pagrindai padeda derantis: „Šitos prekės kaina yra tokia, kadangi tu kalbi kiniškai – ji tokia.“ Klausimą „kiek kainuoja?“ paprastai lydi pardavėjo klausimas „kiek pirksi?“.
Reikia būti pasirengus, kad pirkimas turguje – kaip loterija. Galite nusipirkti neblogą daiktą, tačiau gali būti, kad netrukus jį reikės išmesti. Ne vienas lietuvis, Kinijoje įsigijęs pigių telefonų ar kompiuterių, vėliau grauždavo nagus: išmanieji telefonai liaudavosi veikę, nešiojamieji kompiuteriai „užlūždavo“ vos atsisiuntus kokią nors naują programą. Oficialiose kompiuterine technika ir mobiliaisiais telefonais prekiaujančiose parduotuvėse – patikimi, kokybiški daiktai, tačiau jau už kitokią kainą. Geri daiktai gerai ir kainuoja. Net ir Kinijoje.
Kinų virtuvės malonumai
Jei norite susipykti su kinu, pasakykite, kad jums nepatinka kinų virtuvė. Šios šalies gyventojams maistas labai svarbus. Lietuvoje kinų virtuvė yra kiek kitokia. Kaip man sakė vienas Lietuvoje viešėjęs kinas, lietuviškuose kinų restoranuose labai gražus interjeras, tačiau patiekalai atrodo ne taip, kaip turi būti – kitokie savo išvaizda, naudojami ne tokie prieskoniai, o vištienos, jautienos, kiaulienos troškiniai – vieno skonio. „Tarsi būtų gaminami vienoje keptuvėje“, – šyptelėjo jis.
Didžiuosiuose miestuose galima paragauti ne tik vietinės virtuvės šedevrų, čia galima surasti kone visų pasaulio virtuvių pavyzdžių. Tačiau labiausiai kinai vertina savo virtuvę. Šanchajaus gyventojai, kurie ir taip iš aukšto žiūri į kitus kinus ir vadina juos kaimiečiais, tvirtins, kad nėra geresnės virtuvės nei jų, pekiniečiai mūru stos už savo, Sičuano virtuvės gerbėjai nenusileis ir teigs, kad geriausi jų aštrūs bei riebūs patiekalai. Verta išbandyti visus ir pačiam nuspręsti.
Tad jei kada nors užklystumėte į Kiniją, leiskite sau pasinerti į kulinarinius malonumus ir išragaukite kaip galima daugiau patiekalų: ragaukite žymiosios Pekino anties apskrudusia traškia odele, garuose virtų koldūnų ar gardžiame sultinyje plaukiojančių makaronų. Rudenį, šąlant orams, ant restoranų stalų garuoja hot pot – karšti puodai, kuriuose verda sultinys, o į jį nardinami plonai supjaustyti mėsos gabalėliai, įvairios daržovės, makaronai, kurie vėliau mirkomi padažuose. Šalies pietūs garsėja jūrų gėrybių patiekalais. Vietiniuose turguose žuvys parduodamos tik gyvos – tai užtikrina jų šviežumą. Vakarais, ypač šiltuoju metų laiku, gatvės pakvimpa kepsniais. Galima paragauti ir egzotiškų patiekalų: šilkverpių lervų, žiogų ar skorpionų.
Vilkintys vestuviniais drabužiais kinai nebūtinai tą dieną iš tiesų švenčia vestuves.
Nuotraukos – ryte, vestuvės – vakare
Parkuose, ypač savaitgaliais, zuja jaunųjų porelės, pozuojančios gražiausiuose gamtos kampeliuose. Jas supa gausi fotografų ir jų padėjėjų komanda. Įtarimą, kad tai susiję su vestuvių švente, bet ne visai tiesiogiai, sukėlė tai, jog jaunosios iš vienos vietos į kitą judėjo pasikėlusios sijonus, po kuriais matyti sportbačiai, o esant šaltiems orams – ir sportinės kelnės, jaunikio nugaroje marškiniai grubiai susegti žiogeliais. Paaiškėjo, kad Kinijoje jaunieji fotografuojasi daugmaž mėnuo iki vestuvių ir į vestuves atėjusius svečius pirmoji pasitinka didžiulė poros nuotrauka.
Iki vestuvių jaunieji susikuria kuo patogesnes gyvenimo sąlygas – nusiperka ir įsirengia butą ir tik po to kelia vestuves. Į „plikas santuokas“, kai jaunieji susituokia nieko neturėdami, žiūrima įtariai. Vestuvių ceremonija paprastai rengiama restorane ir trunka apie porą valandų. Per jas jaunoji kelis kartus pasikeičia suknelę, svečiai palieka vokelius ir užkandę skirstosi namo.
Labai dažnai santuoka Kinijoje yra praktiškas dviejų praktiškų žmonių sprendimas. Savo atžalomis ir giminaičiais rūpinasi ir kiti šeimos nariai. Šanchajuje Liaudies skvere renkasi šimtai žmonių, kurie ateina, kad rastų porą savo artimam žmogui. Kinijoje vis daugėja bevaikių šeimų ar žmonių, kurie nesirengia kurti šeimos, o gyvenimą skiria karjerai bei malonumams.
Vaikai ir šunys lyg vaikai
Klasikinis vaizdas Kinijos parkuose – vienas vaikas ir šeši suaugusieji, vykdantys visus jo norus. Tai iliustruoja dar vieną Kinijos išskirtinumą – vieno vaiko politiką, oficialiai vadinamą „gimimų planavimo politika“, kurią 1979 m. pristatė .Mao Dzedongą pakeitęs Deng Xiaopingas. Tai buvo laikina ekonominių bei socialinių problemų sprendimo priemonė, tačiau ir praėjus daugiau nei trims dešimtims jos tebesilaikoma. Politikos priėmimo dieną Kinijoje žmonės tebemirdavo iš bado, tuomet šalyje gyveno ketvirtadalis visos pasaulio populiacijos, o ariamos žemės tebuvo aštuoni procentai.
Atvykėliai, ypač provincijoje, paprastai sulaukia didelio kinų susidomėjimo.
Klaidingai manoma, kad ši politika taikoma visiems gyventojams, išties kiek daugiau nei trečdaliui – 35,9 proc. Ji negalioja nacionalinėms mažumoms, švelnesnė kaimo gyventojams, dviejų vaikų politika neseniai priimta Pekine bei Šanchajuje. Pasiturintys žmonės, svajojantys turėti daugiau vaikų, sutinka mokėti dideles baudas arba važiuoja gimdyti vaikų į Honkongą, JAV ar Kanadą.
Vieno vaiko politika iškraipė vyrų ir moterų santykį visuomenėje. Jei jau gali turėti vieną vaiką – svarbiau buvo susilaukti berniuko. Šiuo metu vaikinų, kuriems per dvidešimt, yra 30 mln. daugiau nei merginų. Lyties nustatymas nėštumo metu yra draudžiamas, tačiau visuomet šalia draudimų egzistuoja ir moralinis veiksnys. Populiariausia šeimos planavimo priemonė tebėra abortai, tik prieš kelerius metus buvo uždrausta prievarta sterilizuoti moteris.
Kinijos visuomenė sensta, ir po keturiasdešimties metų gali atsitikti taip, kad nebus kam išlaikyti armijos pensininkų. Vieno vaiko politikos šalininkai sako, kad svarbiausia yra ne gimdyti naujus mokesčių mokėtojus, o užsidirbti pinigų, kad būtų juos už ką išlaikyti ir sutvarkyti socialinę sistemą. Neretas kinas pasakys, kad turėti daug vaikų – neekologiška.
Kai kurie kinai savo nerealizuotą meilę vaikams skiria naminiams gyvūnėliams, kurių skaičius auga greičiau nei vaikų gimdymo namuose. Juos šukuoja, puošia įvairiais drabužėliais, nešioja ant rankų ar vežioja vaikiškuose vežimėliuose.
Azijos virusas
Oficialiais duomenimis, žemyninėje Kinijoje nuolat gyvena beveik 600 tūkst. užsieniečių. Daugiausia – apie 200 tūkst. – Šanchajuje, perpus mažiau Pekine, likę – išsibarstę po visą Kiniją. Susidomėjimas gyvenimu ir darbu Kinijoje, kurios ekonomika kyla, kai Europa ir JAV išgyvena sąstingį, auga kasdien. Nemaža dalis atvykusių čia pasigauna Azijos virusą – visą gyvenimą, kad ir kur būtų, juos traukia grįžti jei ne į Kiniją, tai bent į Pietryčių Aziją.
Užburia kultūra, pamilsti vietos žmones. Atrandi kitą jų nesuprantamų papročių pusę. Nebešokiruoja vaikai, specialiomis kelnytėmis su prorėža ties klynu, pro kur šviečia „obuoliukai“. Kinai mano, kad į kelnes gėda daryti tiek senam, tiek mažam. Nebe taip erzina spjaudymasis gatvėje, nes kinams baisu, kai vakariečiai tai išspjauna į nosinę ir paskui įsideda į kišenę. Ir kai pardavėja turguje, pamaniusi, kad esi užklydusi turistė, užgieda beprotiškai aukštą kainą, nusišypsai, padedi jai ranką ant peties ir sakai kiniškai: „Drauge, aš čia gyvenu – sakyk man tikrą kainą.“
—
Straipsnio autorės internetinis dienoraštis apie Kiniją – kinijalaiskai.wordpress.com
