Donatas Frejus
Viena iš 2007–2008 m. krizės pasekmių buvo ta, kad išsivysčiusios pasaulio valstybės, gelbėdamos savo ekonomiką nuo depresijos, buvo priverstos dramatiškai išauginti savo skolas. Dalis šių skolų atsirado gelbstint ir perimant gyvybiškai svarbias finansų institucijas, tačiau daug didesnį poveikį turėjo išsipūtę biudžeto deficitai.
Mokestinės valstybių pajamos sumažėjo kartu su recesija, o išlaidos buvo mažinamos daug nuosaikiau, kartais net ir didinamos siekiant paskatinti ekonomikos atsigavimą. Dėl to išsivysčiusių pasaulio valstybių skola, palyginti su jų bendruoju vidaus produktu (BVP), dabar yra pasiekusi ar net perkopusi aukštumas, pastarąjį kartą matytas pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Didelė skola stabdo ekonomikos augimą, o peržengus tam tikrą ribą gali tapti nebevaldoma. Todėl kyla klausimas – kaip valstybės ketina tvarkytis su išaugusia skolų našta?
Apskritai valstybės turi penkis būdus, kaip sumažinti skolos naštą: auginti BVP sparčiau nei auga skola; taikyti griežtą biudžeto politiką (didinti mokesčius ir karpyti išlaidas; pasiskelbti nemokia ir restruktūrizuoti skolą; sukelti staigų ir netikėtą infliacijos šuolį; dirbtinai palaikyti mažas palūkanas esant nuolatinei, nors ir nedidelei, infliacijai. Akivaizdu, kad pirmieji keturi būdai arba sunkiai įgyvendinami, arba turi skaudžių politinių pasekmių, todėl valstybių vadovai nelinkę jų taikyti. Todėl paskutinis būdas politikos formuotojams atrodo daug patrauklesnis.
Tiesa, čia susiduriama su problema – kaip priversti rinkos dalyvius investuoti į valstybės skolos popierius nenatūraliai žemomis palūkanomis? Juk laisvojoje rinkoje kapitalas juda ten, kur jis gali būti panaudotas efektyviau.
Finansinėmis represijomis labiausiai nubaudžiami ne bankininkai, o piliečiai, turintys santaupų. Pagrindinis finansinių represijų rezultatas yra turto perkėlimas iš taupančiųjų skolininkams.
Tai padaryti galima tik imantis vadinamųjų „finansinių represijų“ – laisvo kapitalo judėjimo apribojimų. Finansinės represijos gali įgauti įvairias formas – nuo bankinės veiklos reguliavimo ir moralinio spaudimo iki indėlių palūkanų lubų nustatymo ir kapitalo išvežimo apribojimų. Būtent laikotarpiu po Antrojo pasaulinio karo iki pat aštuntojo dešimtmečio pabaigos finansinės represijos buvo plačiai naudojamos JAV ir Vakarų Europoje. Yra požymių, kad prie panašių priemonių linkstama ir dabar.
Pirmiausia, kiekybinio skatinimo programos, kurių metu centriniai bankai aktyviai supirkinėjo savo valstybių obligacijas, buvo itin svarbus veiksnys numušant jų palūkanas į rekordines žemumas. Centrinių bankų taikomas preferencinis savų valstybių išleistų obligacijų traktavimas, kuomet jos naudojamos kaip užstatas paskoloms iš Centrinio banko gauti, yra stipri paskata jas pirkti komerciniams bankams – ypač kai centriniai bankai tampa kone vieninteliu finansavimo šaltiniu.
Be to, bankų kapitalo pakankamumo reikalavimai griežtėja, todėl jie yra priversti didesnę savo aktyvų dalį investuoti į saugiais laikomus savos valstybės išleistus skolos vertybinius popierius. Moralinis spaudimas bankams investuoti „saugiau“ taip pat yra aiškiai juntamas. Europoje jau imtasi aktyvių žygių finansiniams sandoriams apmokestinti, kas kartu apribotų kapitalo judėjimą.
Periferinėse Europos šalyse, kur juntamas kapitalo bėgimas į Skandinavijos ir Vokietijos bankus, jau pradėti taikyti biurokratiniai barjerai, apsunkinantys indėlių nutekėjimą į šias šalis.
Didesniam kapitalo srautų reguliavimui duris atveria ir bendras visuomenės neigiamas nusiteikimas liberalios ekonomikos ir bankų atžvilgiu. Tačiau mažai kas susimąsto, kad finansinėmis represijomis labiausiai nubaudžiami ne bankininkai, o valstybės piliečiai, turintys nors kiek santaupų. Pagrindinis finansinių represijų rezultatas yra turto perkėlimas iš taupančiųjų – skolininkams: į dirbtinai sumažintą grąžą suteikiančias priemones investuotos santaupos nekompensuoja infliacijos, kai tuo tarpu skolininkams tampa lengviau grąžinti skolas nuvertėjusiais pinigais.
Vienintelis būdas tokiomis sąlygomis išsaugoti santaupų vertę – esant galimybei ieškoti aukštesnes pajamas generuojančio turto. Tai gali būti verslas ar tiesiog įmonių akcijos (žemos palūkanos joms naudingos), įmonių obligacijos, nuomos pajamas teikiantis nekilnojamasis turtas ar žemė. Pastaruoju metu išpopuliarėjęs auksas istoriškai nesuteikdavo apsaugos nuo santykinai nedidelės infliacijos, o neturėdamas savybės generuoti pajamų yra gana spekuliatyvus – jo grąža priklauso tik nuo to, kiek atsiras naujų pirkėjų, keliančių kainą aukštyn. Aukso nauda apsiriboja tik tuo, kad jo kaina kinta nepriklausomai nuo kitų turto klasių, todėl jis tampa gera priemone portfeliui diversifikuoti.
Finansų krizė daugeliui investuotojų parodė kainų svyravimo pavojų ir skaudžiai nubaudė tuos, kurie buvo pernelyg agresyvūs. Galbūt ateinantis finansinių represijų laikotarpis atskleis, kad perdėtas konservatyvumas grasina paskandinti pinigus infliacijos liūne.
Donatas Frejus yra „Orion Securities“ Investicijų valdymo skyriaus vadovas
