Per Pekino olimpiados atidarymą Rusija užpuolė Gruziją.
Olimpinėse žaidynėse savo partijas žaidžia politikai ir diktatoriai, teroristai ir aktyvistai.
Baronas Pierre’as de Coubertinas XIX a. pabaigoje nusprendė atgaivinti olimpines žaidynes, kurioms nuo pat antikos laikų neatsirado vietos pasaulyje.
Iš pradžių ši jo idėja buvo sutikta skeptiškai, niekas netikėjo, jog egzistuoja bent menkiausia tikimybė, kad vieną dieną dauguma pasaulio valstybių deleguos geriausius savo sportininkus tam, kad nustatytų, kurie yra greičiausi, stipriausi ir geriausi. Sportas XIX–XX a. sandūroje dar nebuvo taip įsišaknijęs, kad būtų vertinamas bent kiek platesniu mastu nei tiesiog fizinės jėgos ugdymas.
Tačiau 1896 m. pirmosios olimpinės žaidynės vis dėl to įvyko. Įvyko dėl titaniškų paties barono P. de Coubertino pastangų, kai jis kone vienas paklojo pamatus tam, kas dabar yra vadinama olimpiniu judėjimu: įsteigė Tarptautinį olimpinį komitetą, sukūrė olimpinį devizą, olimpinę priesaiką ir net „Odę sportui“. Padarė viską tam, kad olimpiada būtų sporto, jėgos ir elegancijos šventė, teikianti džiaugsmą milijonams žmonių pasaulyje. Tam, kad visi atletai pasijustų lygūs nepaisant jų rasės, tautos, socialinės padėties. Galų gale, kad sporte neliktų vietos politikai.
Vis dėlto vėlesnių laikų praktika atskleidė kiek kitokią olimpinių žaidynių pusę. Nuo 1896 m. iš viso įvyko 26 žaidynės (atmetus dėl abiejų pasaulinių karų atšauktas 1916, 1940 ir 1944 m. olimpiadas). Jei ne visos, tai bent jau dauguma pasižymėjo įvairiais kontroversiškais epizodais, skandalais ir akibrokštais. Olimpinėms žaidynėms tapus neabejotinai didžiausia pasaulio sporto švente, o kartu ir vienu didžiausių pasaulinių renginių apskritai, tarptautinė politika palietė ir šią, regis, visiškai apolitišką erdvę. Todėl kai kurios žaidynės tapo labiau ne sporto, o politikos fiesta, kurioje varžybos ir patys sportininkai buvo panaudoti politiniams tikslams įgyvendinti.
Politiniai protestai, boikotai ir net teroro aktai – olimpinė istorija, regis, matė visko. Vien ko vertos abejos Vokietijoje rengtos žaidynės, nuspalvintos juodžiausiomis politinėmis spalvomis, – 1936 m. „Nacių olimpiada“ Berlyne ir 1972 m. žaidynės Miunchene, vis dar liekančios vienintelėmis sustabdytomis olimpinėmis žaidynėmis per visą istoriją.
Vokiečių nesėkmės
1936 m. Berlyno olimpinės žaidynės buvo pirmosios, kurias transliavo televizija. Masinis vaizdų iš stadionų ir arenų demonstravimas buvo tik vienas iš ginklų, kuriuos A. Hitlerio nacionalsocialistų partija panaudojo tam, kad tokio masto renginyje būtų parodytas „arijų rasės“ dominavimas ir Trečiojo Reicho galybė. Organizacine prasme tai, ko gero, buvo vienos nepriekaištingiausiai surengtų žaidynių – buvo pastatyta daugiau nei 150 olimpinių objektų, puikus olimpinis stadionas, įrengti viešbučiai, treniruočių salės ir užtikrinta visa tokio pobūdžio renginiui būtina infrastruktūra.
Tačiau visa tai nublanko prieš rasistinę ir antisemitinę pačių šeimininkų politiką. Prieš pat žaidynes kitose valstybėse buvo kilusių diskusijų, ar nereikėtų perkelti renginio į kitą valstybę, girdėjosi netgi gandų apie boikotą. Vis dėlto paskelbus verdiktą, jog politikai sporte ne vieta, žaidynės buvo surengtos. Nepaisant nuogąstavimų, kad ši olimpiada bus persmelkta rasistinių pareiškimų ar poelgių, nieko panašaus nebuvo. Juodaodžiai gyveno tokiomis pačiomis sąlygomis ir naudojosi tomis pačiomis teisėmis kaip ir baltieji. Segregacija, kurios buvo taip baiminamasi, nebuvo pastebima ir apskritai eskaluojama per visas olimpines žaidynes.
Olimpiada yra pasaulinių įvykių veidrodis – boikotai ir protestai šios sporto šventės metu garantuoja, kad tavo žodį išgirs daug ausų.
Kurgi buvo politika? Politika atsispindėjo tame, kad 1936 m. olimpinės žaidynės buvo geriausias būdas A. Hitleriui viso pasaulio akims pademonstruoti vokiečių, „arijų“, biologinį ir fizinį pranašumą. Nors Vokietija ir laimėjo daugiausia medalių, šis nenugalimumo mitas žlugo tada, kai amerikietis bėgikas Jesse Owensas laimėjo keturis aukso medalius ir tapo olimpiados herojumi. Ir viso pasaulio pergalės prieš Vokietijos „arijus“ simboliu.
Antrosios Vokietijoje surengtos olimpinės žaidynės buvo visiškas antipodas 1936 m. olimpiadai. Siekdami nusikratyti „nacių olimpiados“ šleifo, parodyti naują, šviesų ir demokratinį savo šalies vardą vokiečiai skaudžiai nusivylė. 1972 m. rugsėjo 5 d. tapo juodžiausiu momentu visų iki šiol vykusių sporto švenčių istorijoje. Tądien įvyko tai, kas po to sukėlė įvykių ir kalbų rezonansą visame pasaulyje ir buvo pavadinta „Miuncheno skerdynėmis“.
Palestiniečių teroristų grupė „Juodasis rugsėjis“, apsimetusi sportininkais ir patekusi į olimpinį kaimelį, paėmė įkaitais 11 Izraelio sportininkų ir delegacijos narių, o nepavykus deryboms, šie įkaitai buvo nužudyti. Kaltų ieškota buvo ilgai. Vieni teigė, jog atsakomybę turi prisiimti kompetencijos pritrūkę apsaugos ir policijos darbuotojai, per anksti atidengę ugnį. Kitų nuomone, derybų pozicija buvo pasirinkta netinkama (Izraelio valdžia atsisakė derėtis su teroristais).
Kitą dieną žaidynės buvo sustabdytos, o visas pasaulis bandė atsigauti po patirto šoko. Tačiau tuometis Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Avery Brundage’as nusprendė, jog „žaidynės turi tęstis“ , ir olimpiada vyko toliau. Miuncheną paliko likę Izraelio delegacijos atstovai, išsigandę dėl galimos grėsmės gyvybei išvyko žydų kilmės sportininkai, atstovavę kitoms šalims (pavyzdžiui, ryškiausia tų žaidynių žvaigždė, JAV plaukikas Markas Spitzas), savo atletus atšaukė Egiptas ir kelios kitos valstybės. „Laimingosios žaidynės“, kaip jos buvo pakrikštytos dar prieš jų pradžią, žlugo.
Protestai ant podiumo
Panašios nuotaikos lydėjo ir ketveriais metais anksčiau vykusias Meksiko olimpines žaidynes. 1968 m. apskritai buvo kupini įvykių – SSRS invazija į Čekoslovakiją, Vietnamo karas, masinės studentų demonstracijos.
Viena tokių demonstracijų tais metais vyko ir Tlatelolco mieste Meksikoje. Ji buvo surengta likus 10 dienų iki Meksiko olimpiados – pirmosios ir kol kas vienintelės olimpiados, vykusios Lotynų Amerikoje. Noras atkreipti dėmesį į valdžios korupciją ir represijas, į neproporcingai daug skirtų lėšų olimpiadai organizuoti, nepaisant tuomet šalyje vyravusio skurdo ir nedarbo, ir pagrindinis lozungas – „Mes nenorime olimpiados, mes norime revoliucijos!“ – šios demonstracijos dalyviams kainavo brangiai. Valstybės pajėgos apšaudė demonstrantus ir, oficialiais duomenimis, žuvo 30, neoficialiais – iki 300 žmonių.
Kiti politinę potekstę sustiprinę epizodai nutiko jau pačiuose stadionuose. Tiksliau, ant apdovanojimų pakylos. 200 metrų vyrų sprinto lenktynėse atitinkamai aukso ir bronzos medalius iškovoję JAV sportininkai Tommie Smithas ir Johnas Carlosas apdovanojimų atsiimti išėjo basi, užsimovę juodas pirštines ir, skambant JAV himnui, nuleidę galvas ir iškėlę rankas į viršų. Toks „saliutas“, nukreiptas prieš juodaodžių diskriminavimą, kainavo jiems diskvalifikaciją iki gyvos galvos.
Į savotišką „protestų ant podiumo“ klubą įsirašė ir Čekoslovakijos gimnastė Vera Časlavska. Reikšdama nepasitenkinimą dėl, jos nuomone, neteisingų arbitrų sprendimų, padėjusių konkurentėms, sovietų sportininkėms Larisai Petrik ir Natalijai Kučinskajai, skambant SSRS himnui V. Časlavska demonstratyviai nusisuko ir nulenkė galvą. Antikomunistinei Čekoslovakijos opozicijai šis jos poelgis tapo protestų prieš Prahos pavasarį iliustracija, o pati gimnastė – Čekoslovakijos rezistencijos heroje.
Boikotų fiesta
Olimpinės žaidynės, kaip globalus ir daugumą pasaulio valstybių apimantis renginys, negali likti be kitų pasaulinių įvykių ir bendros politinės laikotarpio situacijos įtakos. Būtent todėl politinis atspalvis yra jaučiamas kone per kiekvienas žaidynes.
1956 m. Melburnas, 1980 m. Maskva ir 1984 m. Los Andželas surengė olimpiadas, kurios labiausiai atsimenamos ne dėl laimėjimų ar rekordų, o dėl masinių boikotų. Boikotų, kuriuos inspiravo to meto kariniai konfliktai ar diplomatiniai santykiai tarp valstybių.
1956 m. pasaulis iškentė du karinius konfliktus – Sovietų Sąjungos intervenciją į Vengriją ir Sueco karą. Šie įvykiai atsiliepė ir Melburne surengtoms žaidynėms – dėl pirmojo savo sportininkų į Australiją nesiuntė šveicarai, ispanai ir olandai, dėl antrojo – Libanas, Irakas ir Egiptas.
Kinijos Liaudies Respublikos delegacijos taip pat nebuvo Melburne, tačiau šis poelgis kiek „iškrito“ iš bendro konteksto – kinai nepritarė TOK žingsniui pripažinti Taivaną ir protestuodami boikotavo olimpiadą ir į olimpinį pasaulį sugrįžo tik 1980 m. Maskvoje.
Maskvoje buvo kinai, tačiau nebuvo daugumos Vakarų valstybių. Eilinė SSRS invazija, šįkart į Afganistaną, papiktino JAV ir jos sąjungininkes, todėl Maskva stipriausių valstybių taip ir neišvydo. Po ketverių metų situacija atvirkštiniu būdu pasikartojo Los Andžele. Beje, vienintelė valstybė, kuri boikotavo tiek Maskvos, tiek Los Andželo olimpines žaidynes, buvo islamo revoliuciją pergyvenęs Iranas.
Kas laukia toliau?
Pakankamai ryškiai politinė potekstė buvo juntama ir pastarosiose olimpinėse žaidynėse. 2008 m. Pekino olimpiada, pirmiausia, buvo įrodymas to, jog Kinija jau tapo viena iš pasaulio supervalstybių, todėl leidimas žaidynes organizuoti jiems buvo savotiškas TOK reveransas. Nepaisant to, žmogaus teisių problemos ir cenzūra, įvykiai Tibete negalėjo palikti abejingų daugumos pasaulio žmonių. Prieš pat žaidynes taip pat nuvilnijo protestų bangos baiminantis net galimų teroro atakų. Pirmą kartą buvo pamintas net olimpinis taikos principas, galiojęs dar antikos laikais – Rusija užpuolė Gruziją ir pradėjo Pietų Osetijos karą.
Taigi olimpiadą galima vadinti pasaulinių įvykių veidrodžiu – boikotai ir protestai būtent šios sporto šventės metu garantuoja, kad tavo žodį išgirs daug ausų. Ši pasaulinė sporto ir tautų šventė nepalieka abejingo nė vieno. Todėl čia sportas ir politika susipina kaip niekur kitur. Galima tik spėlioti, ką vasarą atneš Londono žaidynės.
