Tuoj ant „Oskaro“ bus išgraviruota lietuviška pavardė.
Prancūzijoje gyvenančio režisieriaus Michelio Hazanaviciaus sėkmė „Oskarų“ dalybose sužadino intrigą: kiek dar lietuviškų pavardžių mirga šiuolaikiniame didžiajame kine?
Amerikiečiams sunkiai ištariama „Artisto“ kūrėjo M. Hazanaviciaus pavardė „Oskarų“ vakarą skambėjo ne vieną kartą – filmas susirinko net penkias statulėles. Prieš ir po JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų lietuvių žiniasklaidoje netrūko skambių antraščių apie režisieriaus lietuvišką kilmę. Negana to – pasirodė net pranešimų apie lietuvių svajones drauge su M. Hazanaviciumi kurti filmą, pasakosiantį 1831 m. sukilimo istoriją arba žydų lėlių teatro, veikusio Vilniuje prieš Antrąjį pasaulinį karą, likimą.
J. C. Reilly
Tiesa, po pasaulinės „Artisto“ premjeros Kanų kino festivalyje tokių pareiškimų buvo gerokai mažiau, bet užteko oskarinio šešėlio, kad internete pasipiltų komentarų pliūpsnis ir apie panašius sumanymus, ir apie tikrąją M. Hazanaviciaus kilmę. Tai kas jis – lietuvių kilmės prancūzas, lietuvių kilmės žydas, lietuvių kilmės prancūzas žydas? Panašūs svarstymai (ne tik apie M. Hazanavicių) Lietuvoje gana dažni ir opūs. Užtenka, kad lietuvis užsienyje pragyventų didžiąją savo gyvenimo dalį – ir jis jau ne mūsiškis. (Argi nepasigirsta panašių teiginių, pavyzdžiui, apie Joną Meką?) Tačiau vos tik mūsų ausiai artimai skambančios pavardės savininkas užkopia į olimpą (nesvarbu, kokios srities), jis iškart tampa vienu iš mūsų, t. y. lietuviu. Kitaip sakant, mes greiti atsižadėti ir dar greitesni gvieštis. Šį kartą – M. Hazanaviciaus šlovės.
Vis dėlto neketinu leistis į tautinės apibrėžties temą. Trumpam mestelsiu žvilgsnį į oskaruotus ir šio apdovanojimo negavusius (dar?) lietuviško kraujo turinčius Holivudo režisierius ir aktorius.
Šiandienos žvaigždės
Galima pajuokauti, jog prie paauksuoto „Oskaro“ lietuvio ranka prisilietė ne pirmą kartą. Kur kas anksčiau už M. Hazanavicių tai padarė Robertas Zemeckis. Amerikiečių režisierius, kurio tėvas buvo Amerikos lietuvis, vieną iš svarbiausių kino pasaulio apdovanojimų už režisūrą atsiėmė 1994 m. Tais metais „Oskarų“ dalybose karaliavo jo kurtas „Forestas Gampas“. Kiek sentimentali vieno paprasto žmogaus gyvenimo istorija svarbių JAV istorinių įvykių fone. Tragikomiška „amerikietiškosios svajonės“ variacija, kur, žinoma, triumfuoja optimizmas ir patosas, atmieštas amžinais ir teisingais teiginiais apie gyvenimą. Joks kitas režisieriaus filmas tokio didelio pasisekimo nesulaukė. Vis dėlto kultiniais filmus daro anaiptol ne prestižiniai prizai. Bent jau aš kur kas labiau mėgstu R. Zemeckio legendinę trilogiją „Atgal į ateitį“, kuriai nestinga nei gerai suregztos istorijos, nei humoro, nei fantazijos ir išmoningų nuotykių.
R. Lee tebeblizga.
Turbūt vienas produktyviausių aktorių Holivude (ir ne tik) šiuo metu yra Johnas C. Reilly. Vien praėjusiais metais jis pasirodė net penkiuose filmuose. Be to, jį mėgsta ne tik holivudinių komedijų režisieriai. Į savo filmus jį mielai kviečiasi ir didieji nepriklausomo kino autoriai – Paulas Thomas Andersonas („Magnolija“), Terrence’as Mallickas („Plonytė raudona linija“), Romanas Polanskis („Kivirčas“), Lynne Ramsay („Pasikalbėkime apie Keviną“). O pamiršti jo muzikinio Misterio Celofano numerio iš miuziklo „Čikaga“ tiesiog neįmanoma. Už pastarąjį vaidmenį J. C. Reilly buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias antrojo plano aktorius. Ir, matyt, tik nedaugelis atkreipė dėmesį į jo lietuviškas šaknis – aktoriaus motina yra lietuvių kilmės amerikietė. Vis dėlto dažniau spaudoje minima J. C. Reilly airiška kilmė (jo tėvas buvo airių kilmės amerikietis). Aktorius gimė Čikagoje ir buvo penktas iš šešių vaikų šeimoje. Jis augo airių bendruomenėje, kuri, kaip viename interviu juokaudamas prasitarė aktorius, atrodė kiek keistoka. Todėl jis džiaugėsi turėdamas ir pažinodamas vienintelę „giminaitę“ lietuvę – savo motiną.
Po truputį Holivudo sceną užkariauja ir Jasonas Sudeikis, gimęs vokiečių ir airių kilmės motinos bei lietuvių kilmės tėvo šeimoje. Karjerą pradėjęs kaip parodijų aktorius kultiniame televizijos šou „Saturday Night Live“, šiandien vis dažniau pasirodo komedijose. Jose jo partneriais tampa aktoriai Kevinas Spacey, Owenas Wilsonas, Jennifer Aniston, Colinas Farrellas. Ir nors žiniasklaidoje dažniau pamatysi žinučių apie jo meilės nuotykius su aktorėmis, J. Sudeikio karjera klostosi ne ką prasčiau: greitai ekranus turėtų išvysti du filmai, kuriuose jis vaidina. Kelių režisierių sukurta trumpų filmų-novelių komedija, kurioje aktorius vaidins Betmeną, ir komedija apie tris politikus, kurioje jo kolegomis taps puikiai žinomi komikai Willas Ferrellas ir Zachas Galifianakis. Tikėkimės, kažkurioje sėkmingai besiklostančios karjeros stotelėje J. Sudeikio lauks ir išsvajotasis „Oskaras“.
Nepamirštamieji Ruta ir Charlesas
Ruta Lee ir Charlesas Bronsonas – matyt, geriausiai žinomi lietuvių kilmės aktoriai Holivude. Abiejų tėvai buvo lietuvių imigrantai. Juokais kalbant – „jie labiau lietuviai“. O žinant faktą, jog R. Lee moka lietuviškai – juo labiau.
Apie Monrealyje gimusią ir sulaukus dvylikos su tėvais į JAV gyventi persikėlusią R. Lee (Rūta Kilmonis arba Kilmonytė) prirašyta išties daug: nuo jos pažinčių ir bendro darbo su legendiniais Franku Sinatra ir Elizabeth Taylor, nuo jos sugebėjimo sovietmečiu iš Lietuvos į Los Andželą parsivežti savo tremtinę močiutę, nuo veiklos už Lietuvos laisvę, 2006 m. Holivudo Šlovės alėjoje suteiktos žvaigždės iki prezidento Valdo Adamkaus įteikto ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalio. Ir nors aktorė negavo „Oskaro“, darbas su režisieriais Billy Wilderiu ar Stanley Donenu yra bet kokius apdovanojimus atperkanti patirtis. Iki šiandien R. Lee mielai pasirodo televizijos serialuose ir šou, o 2013-aisiais atliekančią antraplanį vaidmenį turėtume išvysti ir komedijoje apie jaunavedžius, kurių buvusios meilės, draugai ir tėvai grasina sugriauti vestuvių šventę.
Vos tik mūsų ausiai artimai skambančios pavardės savininkas užkopia į olimpą (nesvarbu, kokios srities), jis iškart tampa vienu iš mūsų, t. y. lietuviu.
Charlesas Bronsonas, kurio tikrasis vardas Kazys Bučinskis, gimė Pensilvanijos valstijoje 1921 m., kur tuo metu buvo didelė lietuvių bendruomenė. Jo tėvas ir motina buvo lietuviai – Vladas Bučinskis ir Marytė Valinskaitė. Dirbęs įvairiuose darbuose, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavęs JAV kariuomenėje, Charlesas (taip jį pradėjo vadinti Amerikoje) apsisprendė studijuoti meno istoriją Niujorke. Studijų metais pradėjęs vaidinti vietiniuose teatruose, 1950 m. jis vedė ir išvyko į Holivudą, kur atliko kelis epizodinius vaidmenis įvairiuose vesternuose, veiksmo ir kariniuose filmuose.
Po filmo „Būgnų mušimas“ (1954) aktorius „tapo“ Charlesu Bronsonu. Europietiška pavardė, anot jo agento, būtų buvusi pražūtis jo karjerai (kaip, beje, ir R. Lee) – teko rinktis kitą. Idėja pasivadinti Bronsonu kilo nuo vartų, vedusių į „Paramount Pictures“ kino studiją, pavadinimo – „Bronson Gates“. Tačiau didžiosios šlovės aktoriui dar teko palaukti.
Paskutinės Ch. Bronsono gyvenimo dienos.
Lemtingi Ch. Bronsono karjeroje tapo 1960-ieji, kai jis nusifilmavo Johno Sturgeso vesterne „Šaunioji septyniukė“ – klasikinio japonų režisieriaus Akiros Kurosawos „Septyni samurajai“ perdirbinyje. Po šio filmo, kuriame suvaidino vieną iš septynių vyrų, stojusių mažą kaimą ginti nuo banditų, Ch. Bronsonas pasirodė dar keliuose vesternuose. Galima sakyti, tapo etatiniu vesterno žanro veidu. Žinomas jis tapo ne tik JAV, bet ir už jos ribų. Juo žavėjosi Sovietų Sąjungos bardas, rusas Vladimiras Visockis, ir vadino jį mėgstamiausiu savo aktoriumi.
Netrukus Ch. Bronsonas sulaukė pasiūlymo filmuotis Europoje. Čia pasirodė net dviejuose filmuose kartu su legendiniu Alainu Delonu. Ch. Bronsono populiarumas vis augo, žiūrovai mėgo jo dviprasmiškus vaidmenis – nuo gerų vyrukų iki žiaurių nusikaltėlių. Nebuvo pamiršti ir ankstyvieji vaidmenys vesternuose. Juos prisiminė ir italų kino maestro Sergio Leone, 1968 m. pakvietęs Ch. Bronsoną suvaidinti garsiajame savo filme „Kartą Laukiniuose Vakaruose“. Čia Ch. Bronsonas sukūrė, matyt, įsimintiniausią vaidmenį savo karjeroje – suvaidino Žmogų su lūpine armonikėle, o jo kolegomis filmavimo aikštelėse buvo Henry Fonda ir Claudia Cardinale. Po šios epinės juostos buvo keli veiksmo filmai, kur aktorius vaidino ir siekiančius teisingumo gerus vyrukus, ir banditus ar mafijos vadeivas.
Prieš sužinodamas baisią diagnozę (Alzheimerio liga) Ch. Bronsonas dar spėjo suvaidinti keliuose televizijos filmuose. Net ir čia pagrindinis aktoriaus atributas buvo pistoletas, o visas draminis konfliktas sukosi aplink jo įkūnytą policininką, besistengiantį apginti šeimą nuo blogų vyrukų. Mirė aktorius 2003 m., sulaukęs 82 metų. „Oskaro“ aktorius taip ir negavo, tačiau buvo pagerbtas žvaigžde Šlovės alėjoje. Svarbiausia – kino istorijoje jis liko kaip nepamirštamų vaidmenų aktorius jau klasika tapusiuose filmuose.
Neneigsiu, žinoti apie garsių žmonių lietuvišką kilmę išties įdomu: nori nenori, viduje sukirba pasididžiavimo jausmas. Tačiau nesinorėtų, kad, per dažnai dairydamiesi į tolius, pamirštume Lietuvoje kuriančius režisierius, aktorius, scenaristus. O kad prestižiniai apdovanojimai nėra nepasiekiamas dalykas, įrodė ir vieni svarbiausių lietuviško kino istorijoje įvertinimų: 1992 m. geriausio Europos dokumentinio filmo prizas Audriaus Stonio filmui „Neregių žemė“ ir 2007 m. Amerikos režisierių gildijos apdovanojimas Arūno Matelio dokumentiniam filmui „Prieš parskrendant į Žemę“.
„Oskaras“ – beveik ranka pasiekiamas, ar ne?
Mūsiškiai Berlyne
Lietuvai šių metų Berlyno kino festivalio – Berlinalės – programoje atstovavo Deimanto Narkevičiaus filmas „Draudžiami jausmai“, rodytas „Forum Expanded“ programoje, skirtoje atidesniam žvilgsniui į kino ir kitų meno rūšių santykį.
Filmo peržiūrą lydėjo ilgiau nei valandą trukusi diskusija, suteikusi galimybę auditorijai išgirsti menininko viziją, įsitikinti filme naudojamų ženklų atpažįstamumu, įsigilinti į kūrinio struktūrą, kurios identifikavimas šio kūrinio supratimui yra esminė prielaida. Buvo įdomu stebėti dėl filmo kylančias aistras, salė tarsi pasidalijo į keletą grupių, skirtingus pareiškimus lydėjo palaikytojų aplodismentai.
Diskusijoje sąmoningai ugnį kurstė pradedantis režisierius Romas Zabarauskas – D. Narkevičiui teko atremti kaltinimus, esą filmu, kurį iš dalies finansavo „ArtAids“ fondas, režisierius nepakankamai viešai ir nepakankamai tiesiogiai atstovauja Lietuvoje netoleruojamoms homoseksualinėms mažumoms ir nepakankamai kovoja su AIDS. D. Narkevičiaus atsakas į šią provokaciją buvo gana glaustas. Menininkas paaiškino šiuo filmu nesiekęs nieko agituoti, nes bet kokios politinio aktyvizmo apraiškos mene jam atrodančios atgrasios.
D. Narkevičiaus žodžiais, meno tikslai – visai kitokie nei politinių ar socialinių judėjimų. Ir „ArtAids“ fondas filmą užsakęs ir rėmęs ne dėl D. Narkevičiaus santykio su „queer“ kultūra ar požiūrio į AIDS problemą Lietuvoje, o dėl jo filmų meninės kalbos savitumo. Ir apskritai „ArtAids“ fondas su menininkais bendradarbiaująs ne tam, kad šie iliustruotų jo skleidžiamas idėjas, o kad išplėstų problemos sampratą pasikliaudami visai kitokios savasties patirtimi. Svarbi žinia iš Berlyno kino mugės – dar nebaigtas Kristinos Buožytės filmas „Aurora“, atstovaujamas pardavimo kompanijos „Reel Suspects“, iš anksto parduotas Pietų Korėjos platintojui „Green Narae Media“. Tai išties daug žadanti filmo (kurio videoanonsas primena ankstyvuosius Marinos Abramović performansus) gyvavimo pradžia.
Uljana Kim, kurios vadovaujama ,,Uljana Kim studija“ šiuo metu prodiusuoja naujausius Nacionalinės premijos laureatų Audriaus Stonio (dokumentinis filmas ,,Po ąžuolo šaknimis“) ir Arūno Matelio (vaidybiniai filmai „Odisėja R. Ir J.“ ir „Antigravitacija“) bei Kristijono Vildžiūno (vaidybinis filmas „Trys draugai ir kiti“) juostas, pirmą kartą Lietuvos kino istorijoje gavo MEDIA programos „Slate funding“ 105 tūkst. eurų paramą parengiamiesiems minėtųjų režisierių filmų darbams ir projektų plėtrai. O patys režisieriai A. Stonys ir A. Matelis Berlyno kino festivalio metu pristatė savo projektus potencialiems koprodiuseriams.
Berlyne įvyko ir dokumentinio filmo „15 Young by Young“ („15 jaunų apie jaunus“) specialusis, tik kino industrijos atstovams skirtas seansas. Ši juosta vienija penkiolikos jaunų režisierių iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų penkiolikos minučių trukmės dokumentinius filmus. Pagrindinis visų filmų herojus – jaunas žmogus, gimęs kartu su nepriklausomybės atkūrimu. Sovietų Sąjungos žlugimo 20-mečiui skirtą paminėti trumpametražį filmą ,,Specialistė“ šiame kino projekte pristatė ir režisierė iš Lietuvos – Giedrė Beinoriūtė.
Ilona Jurkonytė
