Witoldas Gombrowiczius. „Apsėstieji“, „Baltos lankos“, 2012 m., 384 p.
Lenkų rašytojo W. Gombrowicziaus asmenybė spalvinga: iki 1939 m. gyveno gimtojoje Lenkijoje, vėliau emigravo į Argentiną, o gyvenimą baigė Prancūzijoje. Biografijos nevienalytiškumas padarė stiprią įtaką jo kūrybai.
W. Gombrowiczius savo romanuose ir pjesėse integravo Rytų europiečio ir vakariečio patirtis. Romano „Apsėstieji“ autorystė buvo probleminė beveik iki pat autoriaus mirties – W. Gombrowiczius niekaip nenorėjo pripažinti, kad jaunystėje sukūrė ir publikavo šį kūrinį pasirašęs slapyvardžiu. Vienas svarbiausių „Apsėstųjų“ ypatumų, galėjusių trikdyti patį autorių, – artimumas populiariosios literatūros kanonui: meistriškai suregzta intriga, permaininga siužetinė meilės linija ir panašumas į detektyvą.
„Apsėstųjų“ veiksmas rutuliojasi viduramžius menančioje pilyje, kurios paslaptis bene visi veikėjai ir bando įminti. Vis dėlto romano finalas, lyg gera novelė, turi netikėtą finalą: viena vertus, laimingą pabaigą, kita vertus – šios pabaigos keliamus klausimus, į kuriuos skaitytojas, likdamas it musę kandęs, neranda atsakymo. W. Gombrowiczius fiksuoja paradoksalią tiesą – tradicinė romano kaip savarankiško pasaulio kompozicija, literatūrinės klišės, kurios, regis, yra visiškai aiškios, iš tiesų yra didžiausia paslaptis. Ir tikrai – argi laiminga filmo pabaiga ką nors daugiau paaiškina apie tikrovę? Paviršutinis santykis su romanu tarsi diktuotų, kad nereikia nieko daugiau ieškoti, išskyrus to, kas parašyta. Bet šiuolaikiniam skaitytojui dažnai įdomiau pratęsti kūrinį. Visiems žinoma tradicinė pasakos schema, kuriai būdinga pradžia „Gyveno kartą…“ ir pabaiga „Gyveno gražiai ir laimingai…“. W. Gombrowicziaus romanas, kaip ne vienas populiariosios kultūros artefaktas, nieko nepasako apie tą grožį ir laimę, bet tiesiogiai kreipia prie šių klausimų. Taigi net populiariosios literatūros kūrinys skaitytojui iš tiesų kalba ne apie „saldybes“, o apie problemas.
„Apsėstųjų“ autorius savo kūriniu prognozuoja Vakarų žmogaus gyvenimo slinktį laimės ir grožio link, kurių dabar pripildyti visų televizijų šou. W. Gombrowicziaus romanas lyg seismografas rodo tradicinio pasakojimo galios pabaigą – sukuriama nepaprastai įtaigi istorija, kurioje iš esmės niekas nėra sprendžiama. Kaip ir dera geram kūriniui, jį skaityti ir juo gėrėtis gali įvairi publika: vieniems patiks ta „viduramžių pilies ir Lenkijos pelkės migla“, o per daug nesigilinantys bus patenkinti laiminga pabaiga.
„Apsėstieji“ 1939 m. lenkų skaitytojus pasiekė periodinėje spaudoje, dalimis. Visas romanas atskira knyga buvo išleistas tik 1990-aisiais. „Apsėstieji“ – kūrinys, pralenkęs laiką: dar prieš egzistencializmo įsivyravimą Vakaruose, postmodernizmo manifestus XX a. aštuntajame dešimtmetyje lenkų autorius jau užčiuopė esminę šiuolaikinio žmogaus problemą: už beveik kiekvieno poelgio, daikto, reiškinio neslypi jokia tikrovė, individas nebepajėgus nuoširdžiai jausti, mąstyti, jį užplūdo ilgainiui pradėję beveik nieko nereikšti praeities kultūriniai štampai, kuriais telieka sumaniai ir pagal gebėjimus meistriškai žaisti.
