S. Dali veidas – irgi spektaklio veikėjas.
Tai, kad į „Lėlės“ teatro sceną režisierius Gintaras Varnas atnešė moderniosios dramaturgijos šedevrą – prancūzų rašytojo, siurrealizmo krikštatėvio Guilaume’o Appolinaire’o pjesę „Teiresijo krūtys“ ir ją papildė XX a. pradžios menininkų modernistų manifestais, anaiptol nereiškia, jog orientuotasi į menotyrininkus ar intelektualus – išskirtinę spektaklio auditoriją.
Ši pjesė buvo tikras stilistinis išsišokėlis, atsiradęs 1903 m. į simbolizmą krypstančios dramaturgijos istorijoje. Legendinio G. Appolinaire’o kūrinio veikėja Tereza „išvaro“ savo krūtis – leidžia joms skristi lauk – ir tampa vyru Teiresijumi, t. y. privilegijuota lytimi. Teiresijo maišto įkvėptos moterys masiškai atsisako gimdyti. Demografinės problemos imasi spręsti Terezos sutuoktinis: vyriškis šaliai pagimdo 40 049 vaikus. Pjesė, kuriai apibūdinti jos autorius išrado „siurrealizmo“ terminą, daugiau nei prieš 100 metų teigė nepavaldumą logikai, realybei, manifestavo pasąmonės laisvę. Bet XXI a. pjesė įgauna kitų prasmių: tampa lyčių lygybės diskusija, feministiniu arba transseksualumo tema kalbančiu kūriniu, arba pjese „apie viską“, nes laike – nuo savo gimtadienio iki dabar – apaugo viso amžiaus įvykiais ir konotacijomis. „Lėlės“ teatro scenoje išvystame dar kitokį pjesės variantą – persapnuotą jos versiją (G. Varnas pasakojo, jog idėją apie spektaklį pagal modernistų tekstus susapnavęs), t. y. kūrinį, apkibusį režisieriaus pasąmonės asociacijomis.
Dailininkė Julija Skuratova kartu su gausiu lėlių ir dekoracijų gamintojų kolektyvu G. Varno sapno scenarijų paverčia vaizdais. Personažai-lėlės kuriami iš meno istorijos citatų koliažo ir laisvos asociacijos principu, įvaldytu dadaistų ir siurrealistų – šio spektaklio veikėjų. Būrėjos personažo galva – tai Salvadoro Dali paveikslas „Major Vest veidas“, o modernistus vaizduojančios lėlės kuriamos iš jų portretinių nuotraukų.
Ne mažiau svarbi kūrybinė grandis yra aktoriai. Lėlininkas turi sugebėti ne tik laiku pražiodyti kalbančios didžiulės lėlės – teatro vizionieriaus A. Artaudo (Martynas Nedzinskas) – burną, bet ir nepamiršti reikiamu momentu užversti akių scenoje atgijusiam S. Dali (Dovydas Stončius) veidui. Greita kompozitoriaus Vidmanto Bartulio muzika, į tris aukštus padalyta scena, kurioje nuolat verda veiksmas (rieda vežimėliai su ką tik gimusiais kūdikiais, skrenda lėktuvai, streikuoja feministės, vorele keliauja iš meno albumų nužengę objektai – Marcelio Duchampo pisuaras, Mano Ray lūpos ar Rene Magritte pypkė), reikalauja kolektyvinio susiklausymo, ritmo paisymo. Teiresijo personažą valdo net keturi aktoriai (Indrė Liutkevičiūtė, Sigita Mikalauskaitė, Elzė Gudavičiūtė, Dainius Tarutis): iš atskirų kūno dalių susidedanti lėlė skaidosi, vėl sueina į vientisą kūną, „pasiskolina“ tikrą aktoriaus ranką, pakaitomis šneka tai vyrišku, tai moterišku balsu. Ir jeigu pirmajame veiksme dar jaučiami „techniniai nesklandumai“, kylantys iš aktoriaus ir lėlės susigyvenimo stygiaus, antrajame veiksme juos nustelbia estetinė ir idėjinė spektaklio jėga: J. Skuratovos ir G. Varno tandemas.
„Teiresijo krūtis“ persapnuoja G. Varnas – meno istorijos gerbėjas ir žinovas, todėl nenuostabu, kad čia rateliu šoka jo favoritai: tuzinas modernizmo epochos dievaičių. Vis dėlto G. Varnas gyvena ne vien meno albumuose, bet ir kultūros nemėgstančioje Lietuvoje. Todėl į režisieriaus idealistinį sapną braunasi dabarties realijos: atgijęs spaudos kioskas skelbia apie ministro keliskart padidintus mokesčius menininkams: negalintys išgyventi kūrėjai „tegul eina kept bandelių“. Aidi ne tik menininkų-vizionierių manifestai, bet ir tolimų nuo meno įstaigų – STT ir FNNT – pavadinimai. Veiksmas vyksta Zanzibare ir Paryžiuje, tačiau lokacija sapne sunkiai suvaldoma sritis, tad Eiffelio bokštas čia kartais tampa Gedimino pilimi su trispalve. Pastarosios šalies ministrai nesigėdydami knarkia. Scenos priekyje tarsi piktžoles išdygusias politikų galvas utilizuoja, chemikalais nupurškia iš kažkur atsiradęs sodininkas – sapnuojamasis G. Varno „aš“? Satyrinė spektaklio intonacija, ataidinti iš politinio „Šėpos“ lėlių teatro laikų, aktyviai veikusio praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje – ne vien režisieriaus kūrybinės biografijos citata ar dar viena kultūros istorijos nuoroda. Tai ore sklandanti mūsų, zanzibariečių, baugšti protesto idėja, kurią materializuoti drįso G. Varnas.
G. Appolinaire’o „Teiresijo krūtys“, pjesė, per 100 metų atkeliavusi iki Lietuvos, patekusi į G. Varno sapną ir J. Skuratovos rankas, dar kartą sudrumstė vandenis – tapo spektakliu išsišokėliu. Sprigtas duotas metaforos ir pasakos užliūliuotai lėlių teatro scenai ir mums, knarkiančių ministrų bendrininkams.
