Arkties Taryba dirba sklandžiai. Viskas dėl regiono lobių.
Kadaise tai buvo užkampis: tiek biurokratine, tiek tiesiogine prasme. Bet nebėra. „Arktis – karšta tema“, – sako Švedijos atstovas Gustafas Lindas, kovo 28–29 dienomis pirmininkavęs Arkties Tarybos suvažiavimui Stokholme. Tarybai priklauso ir JAV, Kanada, Danija, Suomija, Islandija, Norvegija ir Rusija, taip pat šeši balso teisės neturintys atstovai iš tokių vietinių Arkties tautų kaip samiai ir inuitai.
Pasaulio viršūnė šyla maždaug dukart greičiau nei likusi dalis: vanduo Framo sąsiauryje tarp Grenlandijos ir Norvegijai priklausančio Svalbardo salyno apie 3,5 °C šiltesnis nei buvo prieš amžių. Šviesų, Saulės spindulius atspindintį ledą keičiantis tamsus, absorbuojantis jūros vanduo išlaiko daugiau šilumos. Tai spartina pasaulinį atšilimą. Todėl ledo, kuris dengia Arkties vandenyną, plotas dabar mažesnis nei būdavo tokiu metų laiku ištisus tūkstantmečius. Dauguma mokslininkų mano, kad kada nors, 2020–2050 m., ateis laikas, kai vasarą nutirps beveik visas Arkties vandenyną dengiantis ledas.
Traukdamasis ledas Arktyje atveria kelią prie gausių naftos, dujų ir kitų naudingųjų iškasenų telkinių. Vyraujant aukštoms biržos prekių kainoms šie telkiniai žada gražaus pelno. JAV geologijos tarnybos vertinimu, Arktyje glūdi apie ketvirtis neatrastų pasaulio naftos ir dujų atsargų, kurias galima išgauti.
Nauji komerciniai jūrų keliai per Arktį smarkiai sumažins atstumą tarp Europos ir Azijos. 2011 m. padedant dviem atominiams ledlaužiams milžiniškas Rusijos tanklaivis buvo pirmas iš tokios klasės laivų, kirtusių Arktį šiaurės rytų koridoriumi, kuris juosia Sibiro pakrantę (rusai jį vadina „šiaurės jūrų keliu“). Šalys, kurių laivai kursuoja pasauliniais prekybos maršrutais, ir tokius laivus gaminančios šalys įžvelgia perspektyvų. Norą stoti į Arkties Tarybą stebėtojų teisėmis pareiškė Kinija, Pietų Korėja, Japonija ir Singapūras, taip pat Italija. Ir Europos Sąjunga.
Šis noras irgi šiek tiek įkaitino padėtį. Sausio mėnesį vienas norvegų laikraštis rašė, kad Norvegija grasina blokuosianti Kinijos siekį tapti stebėtoja: viskas dėl vaido, kuris prasidėjo, kai Osle įsikūręs Nobelio premijos komitetas 2010-ųjų taikos premiją skyrė įkalintam kinų disidentui Liu Xiaobo. Visos pusės tai neigia (o Norvegija, kaip ir kitos Šiaurės šalys, plėtrą paprastai entuziastingai palaiko). Tačiau Kinijos narystę prieštaringai vertina ne tik pareigūnai iš Oslo. Ne itin noriai nusiteikusi ir Rusija, kuriai priklauso pusė Arkties pakrantės ir didžioji dalis regiono išteklių. Ypač energingai Arkties klausimais nusiteikusi Kanada nėra linkusi priimti ES, kuri įkyriai priekaištauja dėl kasmetinių ruonių žudynių.
Švedija teigia stebėtojų klausimą norinti sutvarkyti iki 2013 m. gegužės. Oficialiai skelbiama, kad atidėliojama dėl naujokių funkcijų. Bet jau dabar atrodo, kad funkcijos nesiskirs nuo šešių esamų stebėtojų (tarp jų Didžioji Britanija ir Lenkija, turinčios senas veiklos Arktyje tradicijas) ir apsiribos stebėjimu bei klausymusi. Naujų narių į klubą priimti neskuba nė viena arktinė valstybė. Nepaisant prognozių, kad dėl Arkties išteklių kils pavojingos peštynės, regionas gana aiškiai padalytas. Arktis – visiška Antarktidos priešingybė, priešingas polius tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Arktis nėra ginčijamas sausumos plotas, kurį supa vandenynas. Arktis – tai beveik visiškai pasidalytas vandenynas ir truputėlis sausumos. Jai nereikia tokios tarptautinės sutarties, reguliuojančios santykius Antarktidoje.
Keli ginčai tebesitęsia: dėl kelių uolų, esančių tarp Grenlandijos (danų valdos) ir Kanados, taip pat tarp Kanados ir JAV dėl šiaurės vakarų jūrų kelio statuso. Didesnis vaidas dar gali pratrūkti dėl kontinentinių šelfų, kurie didžiąja dalimi po truputį skirstomi pagal JT jūrų teisės konvenciją. Bet tai tarpusavio kivirčai tarp arktinių valstybių, o ne su valstybėmis iš išorės.
Narių manymu, 1996-aisiais įsteigtas klubas geras toks, koks yra. Vienas steigimo tikslų – skatinti bendrus mokslinius tyrimus, o pagrindinė veikla susijusi su tarša, jūrų aplinkos apsauga ir kartografija. Klubui tai puikiai sekasi. Pernai narės pasirašė pirmą teisiškai privalomą sutartį dėl paieškos ir gelbėjimo misijų. Vėliau planuojama susitarti, kaip elgtis išsiliejus naftai. Rusija, kuri 2007 m. sukėlė sujudimą, kai tyrinėtojas Arturas Čilingarovas po Šiaurės ašigaliu įsmeigė savo šalies vėliavą, nūnai trykšta draugiškumu. 2011 m. ji užbaigė vieną seniausių ginčų dėl Arkties, suderindama jūrų sieną su Norvegija.
Įsitikinus, kad rietis nėra dėl ko, arktinėms valstybėms aiškėja, jog milžiniškas tyrimų, tvarkos palaikymo ir energijos išteklių žvalgymo išlaidas geriau dalytis. Štai dėl ko valstybinės Rusijos energetikos bendrovės trokšta steigti tokias bendras įmones kaip toji, dėl kurios „Rosneft“ pernai susitarė su „Exxon Mobil“ ir kuri veiks Karos jūroje. Regione vyraujant geriems santykiams, bus lengviau plėtoti Arkties jūrų kelius: kalbama, kad Islandija arba Norvegija statys perkrovimo uostą, kuris aptarnaus Rusijos šiaurės rytų jūrų kelią.
Žinia aiški: sveiki atvykę į naują šylančios Arkties pasaulį. Bet nepamirškite, kas čia vadovauja.
