Kaip klostosi senos lenktynės tarp draudžiamus preparatus vartojančių sportininkų ir mokslininkų, bandančių juos sučiupti.
Mintis organizmo veiklą stimuliuoti visokiais viralais sena kaip žmonija. Dirbdami sunkius darbus inkai energijos pasisemdavo kramtydami kokos lapus. Šiaurės kariai prieš kildami į mūšį rydavo grybus, kad šie slopintų neišvengiamą skausmą. Siekdami pranašumo rungtynėse senovės olimpiečiai čiaumodavo opiumą, bet ne tik. Ir tik XX a. 6-ajame dešimtmetyje į tai pradėta žiūrėti kreivai.
Požiūris pakito atsiradus šiuolaikinėms sporto varžyboms. Sporto organizacijos, taip pat nedžentelmenišku elgesiu pasipiktinę arba, pabūkime cinikais, stimuliatorių negalintys gauti sportininkai pratrūko, kad taip negarbinga. Jie skundėsi, kad dirbtinai stiprinti kūną „nesąžininga“ ir tai reikia rauti su šaknimis. Sykiu smarkiai išaugo atlygis už papildomą jėgą, kurią gali suteikti preparatai. Varžovus sportininkai vis dažniau būdavo pasiryžę pranokti bet kokia kaina ir išrasdavo naujų būdų, kaip apsukti mokslininkus, kuriems buvo patikėta gaudyti sukčiaujančius. Prasidėjo begalinės lenktynės, kurios nuo to meto neprarado tempo, o pakeliui įveikia daugybę posūkių.
Pasiruošt, dėmesio, marš!
Sportininkai ir mokslininkai varžytis pradėjo 1959-aisiais, kai Gene’as Smithas ir Henry Beecheris Harvardo universitete pademonstravo, jog amfetaminų gavę trumpų nuotolių plaukikai išties plaukė greičiau nei gavę placebo. Šis tyrimas pirmą kartą parodė, kad preparatai išties veikia fiziologiją. Atliekant kitus tyrimus prieita prie panašių išvadų. Galimybės paaugdavo nedaug, vos 2 proc. Bet to pakakdavo nusverti svarstykles: ypač itin narčiose rungtynėse, kur nugalėtoją nustato fotofinišas. Tad 1964-aisiais Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) uždraudė olimpinėse žaidynėse vartoti stimuliuojančius preparatus ir įvedė tyrimus sportininkų kontrolei. O kai pavyzdį rodo TOK, kitos sporto organizacijos juo seka. Tad olimpinės žaidynės – tai lenktynių, kuriose vartojantys dopingą varžosi su teisėjais, mikropasaulis.
1968-ųjų Meksiko žaidynėse už dopingą buvo priremtas pirmas sportininkas. Jis pasirinko etanolį, kurio yra alkoholiniuose gėrimuose ir kurį lengva pastebėti šlapimo mėginyje. Plaukikams ar sprinteriams naudos iš jo nedaug, o štai penkiakovininkui, kuriam, be kita ko, reikia tiksliai nutaikyti šautuvą, jis gali pasitarnauti. Kaip ir kiti vadinamieji depresantai, etanolis lėtina pulsą ir mažina raumenų drebulį, dėl kurio galima prašauti pro šalį. Bandžiusį tuo pasinaudoti švedą Hansą Gunnarą Liljenwallą diskvalifikavo.
Įvairių širdies veiklą kontroliuojančių preparatų poveikis panašus: jie ramina, tad praverčia lankininkams ir šauliams. Bet juos aptikti dažnai sunkiau nei etanolį. Dėl to 1972-ųjų Miuncheno olimpiadoje TOK pasitelkė naujoviškus cheminių medžiagų tyrimus: dujų chromatografiją ir masės spektroskopiją. Atliekant dujų chromatografiją, paimtas šlapimas garinamas, o garai keliauja ilgu vamzdžiu, kuriuo dalis junginių juda greičiau nei kiti. Masės spektroskopas vamzdžio gale jonizuoja jį pasiekusias medžiagas ir matuoja joms būdingą masės ir krūvio santykį. Nustatoma cheminė sudėtis. Palyginti ją su šlapimo mėginių, kuriuose yra žinomų stimuliuojančių preparatų, chemine sudėtimi, galima nustatyti, ar sportininkas vartojo ką nors neleistino.
Šis metodas TOK padėjo pagauti septynis sportininkus, vartojančius uždraustas medžiagas. Dalis jų vartojo amfetaminus arba vieną iš dviejų panašių medžiagų, vadinamų fenmetrazinu ir efedrinu. Du dviratininkai pričiupti už niketamidą, kurį TOK buvo uždraudęs, nors Tarptautinė dviračių sporto sąjunga ne. Dujų chromatografija ir masės spektroskopija – galingos priemonės. Bet norint aptikti androgeninius anabolinius steroidus, kurie imituoja testosterono ir kitų hormonų poveikį organizmui, reikia visai kitokių metodų. XX a. 6-ajame dešimtmetyje gydytojai šiuos steroidus pradėjo skirti pacientams, sergantiems ligomis, kurios sekina, nes tokie steroidai padeda stiprinti kaulus ir atstatyti audinius. TOK suprato, kad sukčiautojams jie padeda užsiauginti daugiau raumenų nei įmanoma vien treniruojantis. Stimuliatoriai veiksmingi tik didelėmis dozėmis, tad juos pastebėti lengviau, o štai mažytės steroidų dozės, kurių visiškai pakanka, chromatografijos ir spektroskopijos tandemui buvo neįžiūrimos.
Atradimų metais tapo 1972-ieji, nors Miuncheno olimpiadai jau buvo per vėlu. Raymondas Brooksas su kolegomis iš Šv. Tomo ligoninės Londone sukūrė imunologinį metodą. Karališkojo Londono koledžo Vaistų kontrolės centro vadovas ir šių metų Londono olimpiados antidopingo laboratorijos direktorius Davidas Cowanas jį lygina su užrakto mechanizmu: raktai – tai šlapime esantys steroidai, o spynos – į mėginį dedami specialūs junginiai, kurie jungiasi su steroidais. Reakciją, kurią pavykdavo užfiksuoti, sukeldavo menkiausi steroidų kiekiai.
1976-ųjų Monrealio olimpiadoje buvo ištirti 1 786 šlapimo mėginiai ir nustatyta, kad 11 žmonių vartojo dopingą. Aštuoni iš jų – anabolinius steroidus vartoję sunkumų kilnotojai. Trys laimėjo medalius, kuriuos paskui buvo priversti grąžinti. Po ketverių metų Maskvoje iš 1 645 surinktų mėginių steroidų neaptikta nė viename. Bet prieš 1984-ųjų Los Andželo olimpiadą paaiškėjo, kad visai ne dėl sprendimo susilaikyti. Senuosius, aptinkamus steroidus tiesiog pakeitė nauji, nepastebimi. Vietoj dirbtinių, į testosteroną panašių medžiagų, kurias aptinka imunologinis metodas, sportininkai ėmė vartoti natūralų testosteroną. Testosterono lygis žmonių organizme labai skiriasi, tad nebuvo įmanoma pasakyti, ar sportininkas sukčiauja, ar dideliais hormono kiekiais jį apdovanojo gamta. Situacija pasikeitė, kai Manfredo Donike vadovaujama tyrimų grupė iš Vokietijos sporto universiteto (Kelnas) išsiaiškino, kad normaliam, sveikam žmogaus organizmui būdingas tam tikras santykis tarp testosterono ir kito, susijusio hormono, kuris vadinamas epitestosteronu. Ištyrus saugykloje laikytus šlapimo mėginius iš Maskvos olimpiados, santykis su epitestosteronu parodė, kad dopingas vartotas. Nieko nebuvo galima imtis, nes mėginiai buvo saugomi anonimiškai. Bet 1984-ųjų olimpiadoje nustatyta, kad 11 sportininkų vartojo testosteroną arba testosteroninius preparatus, kurie nebūtų buvę aptikti prieš M. Donike atradimus. Ne visi buvo sunkumų kilnotojai. Įtartinų hormonų santykių aptikta ir tinklininkų, bėgikų, imtynininkų bei disko metikų mėginiuose.
Atėjus 1988-iesiems sportininkai atrado, kaip apeiti senesnius metodus, kurie tebeleido nustatyti, kas vartoja ne testosteroną, o kitus preparatus. Diuretikai, kuriems veikiant organizmas su šlapimu pašalina daugiau vandens, mėginį atskiedžia, ir jame esančias medžiagas aptikti sunkiau. Tačiau šį kartą TOK užbėgo už akių. Tais metais Seule TOK sportininkus perspėjo, jog diuretikai draudžiami, ir sugalvojo, kaip nustatyti, ar buvo vartoti populiariausi diuretikai. Tokių junginių aptikta keturių sportininkų šlapime. Ar buvo vartoti stimuliuojantys preparatai, nustatyti nebuvo įmanoma, bet diuretikai buvo uždrausti, tad sportininkai neišvengė diskvalifikacijos.
Prasidėjus paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmečiui, kontroliuojant dopingą jau buvo galima nustatyti, ar vartoti depresantai, diuretikai, steroidai ir hormonai. Tačiau kai 1999 m. buvo įkurta Pasaulinė antidopingo agentūra (PAA), kuri kovoja su preparatų vartojimu visose sporto šakose, minėtosios medžiagos nebebuvo pagrindinė problema. XX a. 9-ajame dešimtmetyje farmacijos laboratorijos išrado būdą, kaip gaminti eritropoetiną (EPO) – hormoną, kuris dalyvauja raudonųjų kraujo kūnelių gamyboje. Anemiškų pacientų organizmams šis hormonas padeda atstatyti reikiamą kūnelių kiekį. Tačiau PAA atstovai žinojo, kad raudonieji kraujo kūneliai raumenis aprūpina deguonimi, vadinasi, didesnis kiekis didina ištvermę. Bet tirštesnis kraujas turi šalutinį poveikį: padidėja rizika, kad kūneliai užkimš kraujo indus sukeldami insultą ar širdies nepakankamumą – daug vartojančių dopingą dėl pranašumo būtų pasirengę taip rizikuoti.
Kuo toliau, tuo gražiau
XX a. paskutiniame dešimtmetyje dar nebuvo tyrimų, kurie natūralų eritropoetiną padėtų atskirti nuo dirbtinio. Raudonuosius kraujo kūnelius tirti nebuvo prasmės, nes žmonės turi skirtingus jų kiekius. Raudonieji kraujo kūneliai paprastai sudaro 40–45 proc. kraujo. Bet yra žmonių, kurių kraujyje raudonųjų kūnelių dalis gali pasiekti 50 proc. be jokių manipuliacijų. Jeigu ištyrus kraują paaiškėtų, kad raudonųjų kūnelių yra 51 proc., tai nebūtų laikoma pakankamu įrodymu: gal įtariamam sportininkui tiesiog pasisekė ir jis apdovanotas tirštesniu krauju.
Tačiau iki 2000 m. Sidnėjaus olimpiados likus metams, pagalbos ranką TOK ištiesė Prancūzijos nacionalinė antidopingo laboratorija ir mokslininkai iš Australijos sporto instituto. Prancūzijos tyrėjai sukūrė tyrimą, nagrinėjantį įvairių minėtojo hormono formų molekulinę struktūrą. Visų EPO molekulių pagrindinė grandinė vienoda, bet prancūzų laboratorija pastebėjo, kad natūraliose ir dirbtinėse formose kai kurios šoninės grandinės skiriasi. O australai išrado tyrimą, kurį atliekant ieškoma kraujo savybių pokyčių, ypač padidėjusio nesubrendusių kraujo ląstelių (retikuliocitų), atsiradusių vartojant EPO, skaičiaus.
2003 m. PAA sužinojo, kad kuriama nauja EPO versija, pavadinta „CERA-Mircera“. Skirtingai nuo ankstesnių atmainų, geriamų triskart per savaitę ir aptinkamų šlapime, naująjį preparatą buvo galima gerti kartą per mėnesį, o į šlapimą jis apskritai retai patekdavo. „Turbūt tai rimčiausias iš visų iššūkių, su kuriais teko susidurti antidopingo tyrimų bendruomenei“, – sako PAA mokslo reikalų direktorius Olivieris Rabinas. Tad agentūra pagalbon pasikvietė šveicarų farmacijos bendrovę „Roche“, kuri „CERA-Mircera“ sukūrė medicininiams tikslams. Išsiaiškinti, kaip aptikti šio preparato pėdsakus, prireikė trejų metų.
Problema išspręsta sukūrus tyrimą, per kurį serumo mėginiai sumaišomi su antikūnais, kuriuos biocheminės savybės verčia jungtis su bet kuo, kas primena EPO. Šie antikūnai buvo susijungę su kita medžiaga, kuri esant kontaktui su EPO imdavo švytėti žalia spalva. Siekiant įsitikinti, jog švytėjimą tikrai sukėlė preparatas, o ne kitas poveikis, buvo pasitelkta modifikuota prancūzų sukurto šoninių grandinių tyrimo versija, nors tyrimas buvo ilgesnis ir keblesnis. „Žinojome, kad sportininkai ginčys kaltinimus, tad turėjome būti garantuoti, jog išvados būtų pakankamai tvirtos ir atlaikytų teisinius procesus“, – pasakoja O. Rabinas. Sunkus darbas atsipirko. 2008-ųjų Pekino olimpiadoje buvo pagauti ir diskvalifikuoti penki sportininkai, vartoję preparatus, kurie veikia EPO receptorius. Tai buvo persilaužimas. „Paaiškėjo, kad bendradarbiaudami su vaistų gamintojais tas dienas, kai su sukčiaujančiais tenka žaisti gaudynių, galėtume palikti praeityje“, – sako O. Rabinas.
Bet ir tai dar ne pabaiga. Kai dopingui pasitelkiami ne preparatai, bendradarbiavimas su vaistų gamintojais nepadeda. Iš tokių atvejų svarbiausias – kraujo perpylimas. Papildoma raudonųjų kraujo kūnelių dozė, kuri suteikia daugiau ištvermės, veikia panašiai kaip EPO, tik procesas greitesnis ir mažiau rizikos. Kraujo sportininkai gali gauti iš tą pačią arba suderinamą kraujo grupę turinčių žmonių.
Tad buvo sugalvota, kaip nustatyti, ar raudonųjų kraujo kūnelių skaičiaus sportininkai nepasididino per kraujo perpylimą. Pavyzdžiui, II kraujo grupės žmogų neabejotinai išduoda tai, kad jis turi I grupės kraujo. Be to, net jeigu sportininkui, turinčiam II grupės kraujo, buvo perpiltas II grupės kraujas, vis tiek galima nustatyti, kad jis kito asmens. Kai kuriuos sportininkus tai paskatino naudoti savo pačių kraują. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti bergždžia, tinkamos priemonės ir metodai leidžia paimti kraujo, padėti į šaldiklį ir panaudoti vėliau. Sportininkai trumpam gal ir nusilptų, bet tinkamai valgant ir ilsintis kraujas atsistato po kelių dienų. O po kelių mėnesių, kaip tik prieš rimtas varžybas, sportininkai gali pasinaudoti atsargomis.
Naujausias kovai su šia ir kitomis dopingo formomis sukurtas metodas – biologinis pasas. Tam reikia dažnai atlikti tyrimus tam tikrą laiką stebint devynias pagrindines sportininkų kraujo savybes. Tai leidžia nustatyti sportininkui būdingus biožymenis. Tarkime, jeigu įprasta raudonųjų kūnelių dalis kraujyje – 46 proc., o per varžybas nustatoma 50 proc., tai rodytų, kad sportininkas sukčiauja.
Geresnis sportininkas
Nors nustatyti, kad dopingui buvo naudojamas kraujas, vis lengviau, yra ir daugiau problemų. Daugiausia rūpesčių kelia genetinės manipuliacijos. PAA būgštauja, kad sportininkai kūnus gali pradėti tobulinti keisdami genus. Pavyzdžiui, geną, kuris organizmą skatina sparčiau gaminti EPO arba gaminti daugiau hormonų, kurie skatina raumenų augimą, galėtų įnešti virusas. Su dopingu kovojantys detektyvai tuomet įsivaizduotų, kad už hormonų lygius arba kraujo kūnelių skaičių reikia dėkoti ypatingam organizmui.
Bet pasirodo, kad genus į organizmą atnešantys virusai palieka aptinkamų pėdsakų. Tad kol kas manipuliacijas genais galima nustatyti. Bet turbūt tos galimybės neilgam. „Neabejoju, kad bus išrasti pėdsakų nepaliekantys virusai“, – sako TOK medicinos reikalų direktorius Patrickas Schamaschas. Jis tvirtina, kad svarbiausia stebėti bendrą fiziologinę sportininko būklę naudojant biologinį pasą. „Dešimtmečius tiesiog ieškodavome, ar nėra tam tikrų medžiagų, – sako jis, – bet esant tokiems dopingo metodams to nebepakanka.“
O kaip tuomet, jei genus sportininkai pasitobulino pačioje karjeros pradžioje, dar neprisijungę prie biologinio paso programos, o gal net vaikystėje? „Nepaisant amžiaus, į organizmą įvesta papildoma geno kopija pakeičia savireguliaciją, ir galime pastebėti, kad biocheminė pusiausvyra sutrikusi“, – pasakoja P. Schamaschas. Bet koks rimtas įsikišimas kūne būtinai paliks užuominų.
O. Rabinas prisimena, kad tuomet, kai rengiantis Meksiko olimpiadai prasidėjo lenktynės tarp sukčiaujančių ir juos gaudančių, daugiausia nerimo kėlė amfetaminai. „Tai įveikėme. O dabar bijome genų, bet įveiksime ir tai.“ Jis gali pažymėti, kad per pastaruosius šešis dešimtmečius pažanga neabejotinai padaryta. „Sukčiaujančių dar neaplenkėme, bet pagaliau su jais susilyginome.“
